Ir dar vieni metai nulijo

Ir dar vieni metai nulijo. Nutekėjo, subėgo, susigėrė lyg lietus į ištroškušią žemę. Liko nepilnai pora savaičių iki šių metų galo ir 2019 – ieji bus dar viena nedidukė praeities mozaikos detalė. Lyg dėmė išdžiūvusio vandens lašo. Prisiminimas to, kas buvo ir ko nebebus. Nes ar gera, ar bloga – visa nutinka tik kartą, tokia žmogaus dalia.

Šie metai buvo kitokie. Ilgą laiką bėgusi į kitus, ieškojusi kitų ir rūpinusis kitais, galų gale atsigręžiau į save ir tai, ką pamačiau, sudaužė man širdį. Liūdna, pikta, stora moteris nekentė pasaulio, kuriam tarėsi besiaukojanti. Supratau, kad tas, kas pats tuščias, negali užpildyti kitų, o tariamas pasaulio gelbėjimas daugeliu atvejų slepia ne ką kitą kaip baimę spręstis savo paties problemas.

Kiti vis dar svarbūs, bet svarbiausia pagaliau aš, tad šiemet nebus jau klasika tapusių padėkų kitiems ir pasakojimo, ką gero jie man padarė. Papasakosiu, ką gero padariau sau pati.

Galiu pasidžiaugti, kad 2020 – uosius sutiksiu neabejotinai lengvesnė – tiek kūnu, tiek mintimis. Ir tai pats svarbiausias dalykas, iš kurio seka visi kiti vedantys į ryžtingesnį, kryptingesnį ir prasmingesnį gyvenimą.

Kartais vis dar baisu iki ašarų. Atrodo, kad dienos skyla lyg moliniai ąsočiai, o rytojus gali neišaušti. Kaip mane sugraudino  jautrus Jurgitos Lieponės pastebėjimas, kad metai „baigiasi ir tada atsivers naujas popieriaus lapas“ bei kad galbūt sausį „nebus likusių neišrašytų sąskaitų„. O tada tiesiog pravirkdė kažkokios jos skaitytojos frazė, jog sausio gali nebūti.

Mūsų visų gyvenimas vienaip ar kitaip žaidimas su laiku, bandymas įsiprasminti toje ribotoje duotybėje, vadinamoje gyvenimu. Sutilpti savo odoje, savo kvape, savo lūkesčiuose. Fizikoje ir metafizikoje. Kraujyje ir spermoje. Mintyse ir butuose.

Bet viskas bus gerai. Sausis bus baltas ir pilnas prasmės, iš kurios lyg iš vijų nusivysiu gražesnį gyvenimą.

Su ateinančiais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *