Iš pelenų… pakilti

Žmogus gali save apgauti dėl daug ko. Tiesą sakant, beveik dėl visko.

Kad myli tą, kurio nemyli. Arba nemyli to, kurį myli.

Kad svarbu tai, kas nesvarbu; ir atvirkščiai, žinoma.

Kad viskas tenkina, kai… niekas netenkina. Arba niekas netenkina, kai viskas tenkina.

O užvis geriausia terpė saviapgavystėms yra kitų patvirtinimas, kad „viskas tau gerai” (tarsi jie tai galėtų žinoti).

Meluoju sau, kiek tik save prisimenu. Tik tie melai vis keičiasi. Nuo Mozambiko princesės iki namų šeimininkės, nuo susireikšminimo iki devalvacijos. O absurdiškiausia tame tai, kad dauguma tų melų nėra protingi. Tiesiog jie leidžia išgyventi dieną be antidepresantų.

Draugės stebisi, kai pasakau, kad nesu laiminga, nes gi… Tvirtinu, kad viskas gerai. Žinoma. Meluoju sau, meluoju aplinkiniams, kapstausi tame mele ir… ginuosi juo nuo realybės, kuri turi dvi itin sunkias dedamąsias: nežinau, kokia esu, ir bijau tai sužinoti. Bijau pripažinti, kas man blogai, nes neįsivaizduoju, kaip tai pakeisti.

Kartais manau, kad kaip tik melas sau yra patikimiausias mano antidepresantas, gana efektyviai saugantis nuo depresijos ar kitokių susirgimų.

Kartu vis aiškiau suprantu, kad tas melas sau saugo ne tik nuo depresijos. Jis saugo nuo… brandos. Atsakomybės. Lemtingų sprendimų. Ar klaidų pripažinimo.

Dar baisiau – jis saugo nuo savo trūkumų įsisavinimo. Nuo žinojimo, kad esi kokia esi ir negali būti kitokia. Kad neįgysi daugiau proto ar grožio, kad netapsi kažkuo, kuo tau nelemta tapti. Neturėsi, ko nelemta turėti. Ir negyvensi, kaip nelemta gyventi.

Kad galbūt tai, ką turi, yra geriausia, kas tau skirta, nors tu tiesiog absurdiškai norėtum daugiau.

Dėl to ta diena, kai tavo melas skyla lyg stiklas, apnuogindamas tavo baisiausias paslaptis (nuo savęs), yra tokia suknistai skausminga. Ir tęsiasi tūkstantį dienų bei naktų. Tęsiasi milijonus valandų. Tęsiasi nesibaigiančius šimtą gimdymų – be jokių anestetikų.

Bet kažkaip štai tuomet, kai esi toks išsigandęs, toks nuogas, toks piktas ant savęs ir ant tų, kurie tave apnuogino, prisimeni feniksą ir žinai, kad gali pakilti.

Dar nežinai, kaip, bet žinai, kad gali pakilti. Tegul ne į tą aukštį, apie kurį svajoji, bet bent jau į tokį, kur nereikės meluoti sau. Kur nebus gėdos prieš save.

Kur bus… tikra.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *