„Jo postą užėmė viceprezidentas Žozė Sarnis, karinei diktatūrai artimas žemvaldys: jam teko garbė vadovauti „Naujajai Respublikai” ir užtikrinti perėjimą prie demokratijos. Tokiam žmogui kaip Ričardas, studijuojančiam politinius mokslus, tai buvo įsimintinas laikas. Šalis negalėjo susidoroti su be galo rimtomis problemomis, turėjo didžiausią pasaulyje užsienio skolą, vos laikėsi įklimpusi recesija, ekonomika buvo keliose rankose, o gyventojų diduma kentė infliaciją, nedarbą, vargą ir nelygybę, daugelį žmonių pasmerkiančią nuolatiniam skurdui.”
