Išbandymų nepatikrintos moralės paradoksai

Kai kas sako, kad aš esu moralizuotoja.

Bet atmetus kelis piktybinius parazitus, kritikuoju veikiau reiškinius negu žmones.

Tiesiog… Reiškinius galima keisti. O žmogaus gyvenime būna visokių epizodų – gražių ir dramatiškų, padorių ir gėdingų, linksmų ir liūdinančių iki ašarų.

Aš nežinau žmogaus, kuris būtų išvengęs kaidų. O tų klaidų dydis dažnai priklauso ne tik nuo moralės, bet ir nuo įvairių aplinkybių, kurių svarba vis pamirštama ar net neigiama laikais, kai didžiausia problema yra prarastas darbas ar laiku nesumokėta paskolos įmoka. Visai pamirštant, kad dar mūsų seneliams teko spręsti dilemas, kaip išgyventi, kaip išgelbėti šeimą, kaip prasimaitinti ar kur šiltai prisiglausti.

Dažnai stebiu akiniuotus dabitas, dėl problemų darbe ryjančius antidepresantus arba geriančius iki žemės graibymo, o paskui moralizuojančius apie „komunistus“ ar kitus ideologiškai neteisingus asmenis, kurie gyveno iš esmės… nesuvokiamomis aplinkybėmis. Aplinkybėmis, kai dažnai reikėjo rinktis tarp savęs ir… kaimyno. Savo moralės ar tiesiog… išgyvenimo.

Ir mane pykdo tos kalbos. Kalbos apie pasirinkimus, kurių neteko patirti.

Lygiai taip supykdė vieno iš esmės padoraus žmogaus frazė „tokia ir mama, jei savo vaiko nenori“ (abortų kontekste). Žinau mamų, kurios yra geros ir atsidavusios, tačiau tam tikromis aplinkybėmis priėmė būtent tokį sprendimą – nutraukti nėštumą. Tų aplinkybių niekam kitam nelinkėčiau, bet labai siūlyčiau nespręsti jų nepatyrus.

Žinau istoriją apie moterį, kuri troško, kad jos kūdikis gimtų negyvas, nes ją nėščią ištrėmė į Sibirą ir ji tiesiog neįsivaizdavo, kaip jį reikės užauginti. Gyvas naujagimis buvo ne džiaugsmas, o… nelaimė.

Dauguma mūsų yra patyrę per mažai sunkumų, per daug išlepę, per daug silpni ir… užknisančiai „moralūs“. Moralūs dėl dalykų, kurių nepatyrė ir dėl to nesuvokia.

Kai iš tiesų svarbiausia būti… moraliu su savimi. Savo šeima. Savo gyvenimu. Savo darbu. Būtent su tuo, su kuo dauguma moralizuotojų moralūs nebūna.

Nes smerkti tai, ko nesi ragavęs, yra daug paprasčiau, nei kasdien vertinti savo elgesį ne tik pagal banko sąskaitos išrašą.

3 atsakymai į “Išbandymų nepatikrintos moralės paradoksai”

  1. Visa bėda,kad labai sunku atsikratyt to teisėjo be mantijos vaidmens vertinant vieną ar kitą reiškinį,žmogų ar jo situaciją. Ir jei atrodo,kad aš taip nesielgčiau tai jau tikrai…stop stop;nes atsidūręs toj situacijoj dar labai nežinia kaip pasielgtum. Todėl ir sakoma: neavėjęs to žmogaus batų ir nekeliavęs jo gyvenimo keliu negali būti ir teisėju jam.
    Puikus rašinys,Lidžita?

  2. Na jokio moralizavimo pas jus, Lidžita, nepastebiu. Taip, jūs aprašote ir kritikuojate reiškinius. Neabejoju, jūsų kritikai kaltinantys jus moralizavimu yra patys tikriausi sausi moralizuotojai-fariziejai-veidmainiai. Žmonės mato kituose iš savo sugedimo laipsnio.
    P.S. Rašykite daugiau taip kaip rašote!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *