Viena didžiausių žmogaus bėdų yra tai, kad jis dažnai linkęs manyti, jog ta maža dalis informacijos, kurią turi, ir yra visa tiesa. Nors tiesa dažniausiai būna kur kas sudėtingesnė.
Filmo siužetas sukasi apie dvi seseris – viena jų paleidžiama iš kalėjimo, atlikusi penkiolikos metų bausmę, kita – stengiasi padėti prisitaikyti prie pasikeitusio pasaulio ir grįžti į gyvenimą.
Neturėdama kur apsistoti, buvusi kalinė priversta priimti jaunėlės kvietimą ir laikinai apsigyventi jos namuose, nors ryšys tarp seserų nutrūkęs ir jos jaučiasi veik nepažįstamos. Sunkios viešnagės nelengvina ir neigiamas sesers vyro požiūris, kuriam atrodo nesaugu gyventi su nusikaltėle.
Jaunėlė kamuojama prieštaringų jausmų – nors pamena mylinčią ir rūpestingą vyresniąją seserį, kartu nesupranta jos nusikaltimo motyvų, nežino, ar galima ja pasitikėti, ar saugu būti kartu. Moterį liūdina ir trikdo vyro nepasitenkinimas, o taip pat akivaizdžiai nepakankamos buvusios kalinės pastangos įsitvirtinti visuomenėje ir gyventi „kaip visi”.
Dviejų skirtingo amžiaus ir skirtingo požiūrio seserų gyvenimas po vienu stogu kelia abipusę įtampą, kol vieną dieną jos ryžtasi atverti senas žaizdas ir pasikalbėti apie tai, kodėl vienai iš jų teko tiek daug metų praleisti įkalinimo įstaigoje.
Jautrus, tikras, gal kiek monotoniškas, bet… gaivus filmas apie motyvus ir vertinimus. Apie tai, kad tiesa – daug sudėtingesnė nei galima pamanyti ją esant.
Ir apie tai, kad nežinant tikrųjų motyvų nedera skubėti su vertinimais.
Puikus pasirinkimas šaltam vakarui.
