Jau tie gydytojai… kad juos galas!

Paskutiniu metu viena po kitos dygsta temos, kuriose piktinamasi gydytojų darbu: netinkamai gydė, nelaiku priėmė, nemaloniai kalbėjo, šnairai pažiūrėjo, rankos nepaglostė, vandens nepasiūlė.

Ironizuoju kažkiek, žinoma, bet daugelis tų skundų panašiai tokio lygio. Ir dažnu atveju skundžiasi net ne pats pacientas, o „rūpestingi” giminaičiai, kurie pasijautė neįvertinti ir nesulaukę deramo dėmesio.

Atrodo, kad gydytojas turi mesti visus darbus ir kuo maloniausiai bendrauti su paciento artimaisiais, kol jie nurims, pasijus saugūs, pripažinti, pastebėti.

Na, o jei gydytojas stengiasi greitai atlikti savo pareigas ir eiti pas kitą pacientą, nes – nepaisant paciento palydos dvasinės būsenos – jam reikia pasirūpinti kitais ligoniais, tai, žinoma, galima išsitraukti išmanųjį telefoną, prikišti medikui prie pat veido ir tuomet provokuojamu balsu reikalauti „malonaus” aptarnavimo.

Kai gydytojas nebeištvėręs atšaus grubiau – o to labai galima tikėtis – tai bus puiki tema kokiam nors portalui, kuriame eilė panašių „nukentėjusiųjų” dejuos, kaip jų devyniasdešimtmetis diedukas ligoninėje numirė. Nebūtų nuvežę – nebūtų numiręs!

Kas įdomu, bet neįtikėtina – nepaisant to, kad visi žino, kokie tie medikai niekadėjai ir kad net sveiką žmogų ligoninėje į kapus nuvaro, vis tiek pas juos veržiasi – ir kuo labiau serga, tuo labiau veržiasi!

Iš kitos pusės, kas yra tikrai prastas gydymas dauguma supranta tada, kai tenka apsilankyti pas gydytojus kokioje nors Anglijoje ar kitoje klestinčioje valstybėje, kurioje nuo visų ligų padeda Paracetamolis, kelių valandų eilė laikytina labai trumpa, o diagnozę gali nustatyti net ir… kompiuteris.

Nepaisant to, kad gydymo kokybė Lietuvoje vis dar labai aukšta, lyginant su visa Vakarų bei Šiaurės Europa, tačiau žmonės vis labiau ja piktinasi. Kodėl? Todėl, kad prieš kelis dešimtmečius  buvo… kur kas aukštesnė.

Nors dabar populiaru keikti sovietmetį ir viską, kas likę iš to laikotarpio vertinti neigiamai, bet būtent sovietmečiu sukurta tokia gydymo sistema, kokios galėjo pavydėti visas pasaulis – patinka mums tai ar ne.

Vakarų ar Šiaurės Europa niekados neturėjo tokios prabangos kaip į namus atvykstantys gydytojai, savaitės lovadienių ir viskas… nemokamai.

Tūlas lietuvis dar pamena, kad šiek tiek pakilus temperatūrai galėjo paskambinti šeimos gydytojai („daktarytei„) ir ji tuoj pat atvykdavo pas jį į namus, o dabar jis net su didžiausia temperatūra turi pats nusigauti į kokią nors gydymo įstaigą, išzyzti talonėlio ir trūnyti kelias valandas priimamajame tarp panašių nelaimėlių.

Tempti sergančius vaikus į ligonines apskritai buvo neįprasta, nes šeimos gydytoja atvykdavo net profilaktinei apžiūrai, jau nekalbant apie ligas.

Operacija, gimdymas… Lovadienių niekas negailėjo. Praktiškai kiekviena nėščioji – nori ji to ar ne – turėjo išgulėti ligoninėje bent savaitę.

O dar visiškai nemokamos sanatorijos reabilitacijai!

Ir visa tai laikais, kai buvo daugiau gyventojų ir prastesnis susisiekimas.

Natūralu, kad prie tokio komforto pripratęs lietuvis pyksta. Pirmiausia, kad jam reikia pačiam į tą ligoninę atvažiuoti, vėliau, kad tenka kantriai laukti savo eilės ir galų gale, kad niekas jam neskiria daug dėmesio – trumpa apžiūra, receptas – laisvas.

Žmogus ieško kaltų ir kaltas jam atrodo tas baltu chalatu – tikriausiai jis, išpuikęs mokslinčius, nori kyšio arba šiaip tingi dirbti. O gal jis čia taip savo pranašumą demonstruoja?

Retas pagalvoja apie tai, kad tas išpuikęs mokslinčius sistemos nekuria – jis jai dirba. Ir jo galimybės priimti, bendrauti, skirti gydymą tiesiogiai priklauso nuo sistemos numatytų variantų. Tuo atveju, jei valstybė sveikatinimo paslaugoms netaupo, jei skiriama lėšų pasamdyti daug medicininio personalo, apmokėti daug lovadienių, sanatorijų ir pan., tai ir medikas yra mažiau užimtas, gali daugiau pabendrauti su pacientu, skirti efektyvesnį gydymą ir t.t.

Kai gydymas vertinamas kaip eilinė paslauga, kurią reikia kiek įmanoma „optimizuoti„, gydytojų sumažinama tiek, kad vizito pas specialistą gali tekti laukti du ar tris mėnesius, o 20 min. laikoma pakankamu laiku nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą. Savaime suprantama, ligoniui tai – nekomfortiška, bet valstybė labiau pageidauja būtent tokių sveikatos paslaugų – pigių.

Taigi klausimas iš esmės gana paprastas: kokios mes norime sveikatos apsaugos – pigios ar efektyvios.

Tarybų Sąjunga buvo pasirinkusi brangios, bet efektyvios sveikatos apsaugos sistemos modelį.

Europos Sąjunga renkasi pigios, bet mažiau efektyvios sveikatos apsaugos sistemos modelį.

Net ir dabar Lietuva vis dar lenkia daugumą ES senbuvių gydymo paslaugų kokybe, tačiau… Vis labiau pereinama prie to pigesnio modelio.

Bet tai sprendžia ne tas žmogus su baltu chalatu, taigi, pykti reikėtų ne ant jo, o ant valstybės, kuri nutaria, kad reikia taupyti piliečių sveikatos sąskaita.

Kai tuo tarpu yra daug kitų sričių, kur visiškai netaupoma.

6 atsakymai į “Jau tie gydytojai… kad juos galas!”

  1. Taip, sutinku. Tarybų Lietuvoje, apskritai Tarybų Sąjungoje sveikatos apsauga buvo prioritetinis dalykas. Aišku, tai buvo sąlygota ideologijos („Viskas darbo žmonių gerovei!”) , aišku tai nereiškia kad viskas tada buvo idealu kitose gyvenimo srityse, aišku, daug buvo skirtumų tarp sudedamųjų respublikų, bet rūpūs miltai, koks skirtumas eiliniam žmogui ar tai sąlygota ideologijos, ar ne? Koks skirtumas kaip buvo Uzbekijoje ar Rusijoje, juk mums, lietuviams, svarbu kaip buvo Lietuvoje!
    Ko labiausiai pasiilgstu iš tarybinių laikų, tai atskirų poliklininkų vaikams. Juk jos būdavo su gražiais, menininkų kurtais interjerais, beveik būtinai būdavo kokia vaikiška freska ar koks kitas vaikams skirtas meno kūrinys. Apskritai vaikų poliklinikos būdavo šviesios, erdvios. Net aš, būdamas vaikas tai supratau: tai gražu! Mane tiesiog nervina kai šiais laikais Lietuvoje matau kūdikius ant mamų rankų, o šalimais sėdi krenkščiantys seniai. „Nepriklausomos” Lietuvos sveikatos ministrai sunaikinė atskirą vaikų sveikatos priežiūrą yra niekšai ir padugnės – niekaip kitaip negaliu jų vertinti. Man skauda kai matau suniokotas vaikų poliklinikas.

    P.S. Aišku, suprantu dabar sulėks besipiktinantys, girdi šlovinu LTSR, girdi ten buvo „akupacija ir genocydas”, bet parašiau absoliučią tiesą. Rašau tai kas buvo 8-9 dešimtmetyje. Kažkodėl fanatikai kovojantys su „sovietiniu palikimu” yra manjakiškai užsisicklinę ties Stalino laikais iki 1953 metų ir nemato tolimesnio progreso.

    1. Didžiausia žmonių tragedija yra ta, kad po revoliucijos jie nori kuo greičiau sutrypti ir sunaikinti tai, kas buvo, visiškai negalvodami, ar yra geresnė alternatyva. Atmetus politiką, Tarybų Sąjungoje buvo dalykų, kuriuos reikėjo perimti ir išsaugoti, nes geresnės alternatyvos pasaulis neturi. Sveikatos apsauga neabejotinai buvo iš tokių, deja, nutarėme pereiti prie pigių ir abejotinos kokybės, bet užtat „vakarietiškų” sveikatos apsaugos paslaugų.

  2. Visada būna viskas gera ir smagu iki tol, kol pasibaigia debiliškai švaistomi pinigai.
    Loterijoje laimėjęs nelabai protingas pilietis, pradeda baliavoti, uliavoti ir irgi taip pat mėgaujasi labai gerai leidžiamu laiku. Suprask – medicina labai išvysta pasidaro nes viskas gi NEMOKAMAI :))). Ir ne taip kaip tie paniurėliai vakaruose, kurie eina į darbą, vargą vargti.
    Tuo momentu kol turi pinigų, tol labai linksma ir gera gyventi. Tiesa kai durnos galvos pagalba, tie laimėti pinigai iššvaistomi ir ateina tai, kas ir turi ateiti – gerumo pabaiga, tada galima irgi sėdėti ir dūsauti: kaip gerai buvo, kai laimėjau milijoną. Koks buvo mano pragyvenimo lygis, kokia buvo mano medicina! Kaip buvo faina!
    Taip ir čia. Autorė eilinį sykį, sakyčiau, net didžiuojasi, kaip buvo GERAI. Nesigilinant, kad tas „gerumas” buvo pasmerktas jau nuo pat pradžių. Ir tik laiko klausimas kada jis turėjau užsiraukti.

  3. Nemokamai rašiau, kad viskas buvo tarybiniais laikais. Kaip analogiją su ta loterija. Kaip smagu buvo, kad galima buvo nedirbti, sirgti kiek tik nori ir kaip tik nori, o ligoninės buvo išpaišytos gėlėmis ir visi buvo laimingi ir nieko nereikėjo nes visko visi turėjo su kaupu ir net gi pertekliumi. Deja atėjo jūsų džiaugsmui pabaiga, kai nafta nebe tokia brangi patapo, o iždas paraleliai nebuvo papildomas kaip jūs sakote – kosminiais mokesčiais. O ir žmonės visiškai nekėlė klausimų apie tai – o vis tik iš kur tai gaunama? Juk ne Dievulis čia pabarstė taip viską? Jau Niutonas žinojo, kad niekas iš niekur neatsiranda, o čia kaip išeina? „Mokslo ir pažangos šalis” nesugebėjo suvesti galų, kad pagamini prekių už 50 rublių, o gauni atlyginimą 75 rublius? Bet niekam tai nebuvo įdomu, visi galvojo, kad taip bus amžinai ir mėgavosi kaip Jūs, kad dabar mėgaujatės – rezultatais to, kas buvo naudojama pro antrą galą.
    Neskaitant USA pavyzdžio (su iškreipta draudimo rinka) bent jau Europos sveikatos sistema nors ir šluba, bet veikia taip, kaip nusipelno veikti. Yra toks pasakymas – gyventi pagal savo kišenę. Jei Jūs manote, kad sumokėti kosminiai mokesčiai nueina ne ten, kur turi nueiti, tai padarykite arba bent pasiūlykite būdus, kaip suvaldyti tuos procesus (lakoniškas pasakymas – yra sričių…. yra niekinis, nes tai tik demagogija). Bet bent jau neaiškinkite apie tai, kad „nu kaip gerai buvo tarybiniais laikais!!!” nes atrodote kaip visiška nebrendyla, kuri amžiais pasiilgusi laikų, kai visko galėjo paprašyti iš tėvų, už nieką nebuvo atsakinga ir niekam nebuvo atskaitinga, galėjo sirgti kada nori, išsikviesti „daktarytę” kada panorėjo.

    P.S. Labai taikliai pastebėjote – Tarybų sąjunga pasirinko BRANGIOS sistemos modelį. Matome kas iš to išėjo.

  4. Dar man labai įdomiai atrodo Jūsų lyginimas TSRS ligoninės kuri neegzistuoja jau beveik 20-30 metų, su ligonine kuri yra klestinčiose valstybėse šiuo metu. Gal geriau palyginkite Rusijos sveikatos sistemą su vakarų valstybių?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *