„Jugoslavija, mano tėvynė” – knyga, kokios linkėčiau Lietuvai

Paskutiniu metu turėjau tiek knygų atradimų, kad kai kuriuos net pamiršau aprašyti, tačiau Goran Vojnovič „Jugoslavija, mano tėvynė” yra knyga, kurios negalima pamiršti. Dar daugiau, tai yra knyga, kokios mirtinai reikia Lietuvai, tačiau neabejoju, kad Lietuva, kurioje „statomi paminklai” dar gyviems prezidentams ir kuriamos ideologizuotos pasakos apie gerus partizanus ir blogus stribus, tokiai knygai nesubrendusi. Ir aš, tiesą sakant, nesugalvoju tiek talentingo ir drąsaus rašytojo, kuris sugebėtų ją parašyti.

Jugoslavija ir TSRS turi gana daug panašumų, apimant netgi tai, kad žlugo beveik tuo pačiu metu. Vietoj TSRS įsikūrė Rusijos Federacija ir daug mažesnių valstybių kaip Lietuvos Respublika, Ukraina, Baltarusija, vietoj Jugoslavijos – daug mažų Balkanų valstybių tokių kaip Kroatija, Slovėnija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercogovina.

Tiek TSRS, tiek Jugoslavijoje daug metų įvairios tautos gyveno „viename katile” – buvo apsistoję gretimuose kiemuose, tuokėsi vieni su kitais ir bendravo kalbų mišrainėmis. Tiek Jugoslavijoje, tiek TSRS draugai ir kaimynai per labai trumpą laiką tapo nesutaikomais priešais. Žlungant Jugoslavijai neišvengta aršių karinių konfliktų bei ištisų kaimų žudymo. Iki šiol nuotaikos tarp buvusių Jugoslavijos valstybių gana priešiškos, ką ypač esu pastebėjusi Kroatijos ir Juodkalnijos pasienyje. Kad ir kokios panašios būtų šios valstybės, tačiau gyventojai vieni kitiems atšiaurūs ir perteklinės, žeminančios patikros procedūros kaimynams – kone nacionalinė sporto šaka. Ne kartą matėme, kaip kroatai tik „iš idėjos” krėtė juodkalniečių automobilį; ir atvirkščiai, žinoma. Žaizdos neužgijusios. Dideli valstybių konfliktai mažų žmonių gyvenimuose pasireiškia smulkiomis priekabėmis; arba žudynėmis.

Kai valstybė, kurioje augai ir kuria tikėjai, griūna, gyvenimas netenka pamatų. Eini mušti savo kaimyno, nes jis atseit dėl to kaltas. O jis dėl to paties muša tave. Dar vakar jūs būtumėte kartu surūkę cigaretę, o šiandien galvojate, kaip paleisti vienas kitam žarnas. Nes jums taip pasakė jie – aukšti valdžios vyrai.

Štai taip nutiko tiek buvusioje TSRS, tiek buvusioje Jugoslavijoje, tiek turbūt daugelyje poimperialistinių valstybių, tačiau sukta ideologija ir griežta savicenzūra paprastai trukdo pažvelgti jautriai ir tikroviškai, atrasti, kas išties vyko ir kaip reikėjo tai išgyventi. Pamatyti, kaip draugai tapo priešais ir kaip smerkiame vaikus dėl tėvų nuodėmių – juolab tų, kurias jie privalėjo padaryti.

G. Vojnovič savo knygoje „Jugoslavija, mano tėvynė” neieško kaltų ir nesiūlo rožinių akinių, vietoj to jis meistriškai iriasi per serbų, kroatų, bosnių, slovėnų ir kitų žmonių gyvenimus, kurie vienaip ar kitaip sugriuvo kartu su Jugoslavija. Aprašo jų neviltį, skausmą, pasimetimą. Kaltes, daugumos kurių jie patys nepasirinko, tačiau su kuriomis turės numirti; arba nusižudyti.

Virtuoziškai aprašyta scena, kai pagrindinio herojaus tėvo giminės – serbai, vykstant kariniams konfliktams, keikia slovėnus, nors toje pat svetainėje sėdi tikrų tikriausia slovėnė – kariniame konflikte dalyvaujančio tėvo žmona ir pagrindinio herojaus motina. Autorius teisingai pastebi, kad mažojo herojaus giminės, keikdami slovėnus, apsimesdavo, kad nepamena ar nežino jo motinos kilmės, o ji tiesiog klausydavosi lyg tai jos neliestų. Nei vieni, nei kiti nemokėjo kitaip, jie buvo priešais, nors gyveno tame pat bute.

Panašią sceną patyriau dar šį pavasarį, kai mano kolegos ir draugai ėmė keikti Pergalės dieną, visai pamiršdami, kad prie to paties stalo sėdi rusaitė, kuri ją švęsdavo nuo vaikystės. Pranešus, kad ji nebežinanti, ką galvoti, nes tai buvusi didelė šventė ir visai ne dėl Lietuvos okupacijos, kad niekas apie tai net nepagalvodavęs, šventės prasmė visai kita buvusi, o dabar ji besijaučianti kaip kokia nusikaltėlė, dauguma nutilo arba ėmė mykti, kad čia ne apie ją. Nors, žinoma, tai apie ją. Apie mus visus išties. Dauguma mūsų turi draugų ar giminių rusų, kurie švenčia ar bent jau šventė Pergalės dieną, tačiau vis tiek iš to tyčiojamės. Nes jie yra mūsų priešai, net gyvendami viename bute. Lygiai kaip buvusioje Jugoslavijoje.

Valstybės žlugimas palieka siaubingų žaizdų, kurias kažkiek apgydyti gali tik itin drąsus žvilgsnis. Būtent toks, kokio Lietuvoje artimiausiu metu nebus – nesuderinama su politine linija.

Todėl rekomenduoju knygą, kurioje į panašias kaip buvusios TSRS erdvės problemas žiūrima atvirai ir bendražmogiškai, nesmerkiant ir neideologizuojant. Nes norime mes to ar ne, bet esame be galo panašūs į tuos, kuriuos smerkiame – dar neteko girdėti lietuvio, kuris užsimetęs ant kojos piršto plaktuką keiktųsi vokiškai.

Gero skaitymo.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.