Kai viskas sulūžta: darbo terapija

Niekad nemaniau, kad tai pasakysiu, bet išlipti iš nevilties ir savinaikos liūno man padeda… darbas. Ilgi pasivaikščiojimai. Pakankamai griežta disciplina.

Mažai valgau, mažai miegu, vartoju daug vandens (ir kavos). Esu sau negailestinga – jei nutariu kažką padaryti, sėdžiu iki vidurnakčio ir… padarau.

Nevalgau net tada, kai esu mirtinai pervargusi ir atrodo, kad mažas gabalėlis šokolado nukeltų į rojų (o išties tie „maži” gabalėliai ir buvo užauginę tą nemažą taukinę).

Kelias dienas kamavausi su akių konjunktyvitu, dar porą galvą lyg replėmis plėšė, o išlipimas iš lovos rytais skausmingas tarsi pirštų privėrimas durimis. Bet išlipu.

Nebeleisiu sau būti silpna, nes silpnumas iki šiol davė tik vieną vaisių – nusivylimą.  Pavargusia būti lengviau nei nusivylusia.

Išties nežinau, ar mano nuomonė rytoj bus tokia pat kaip šiandien (ir tai mane gąsdina), tačiau šiuo metu manau, kad liūdesį sukelia du dalykai – didelės nelaimės arba didelis chaosas.

Kol gyvenime vyravo netvarka – be aiškių ribų, atsakomybės, planavimo… jaučiausi lyg klaidžiočiau tamsoje. Ir kai tik ryžausi įvesti bent kažkokią tvarką, išvalyti tai, ką įmanoma, o ko ne – bent jau struktūrizuoti, palengvėjo.

Ne taip lyg akmuo nukristų nuo krūtinės, bet veikiau taip lyg jis būtų… lengvesnis, pagaliau.

Ar gali būti, kad pasitikėjimas savimi kyla iš pagarbos sau, o pagarba sau iš… valios?

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *