Kaip aš pasikeičiau arba… Minčių galia?

Beveik visos saviugdos knygos, seminarai ir kita šio tipo marketingo kampanija tvirtina, kad svarbiausia pakeisti mąstymą ir gyvenimas ims keistis savaime. Net nežinau, kiek kartų iš to juokiausi, bet galų gale pasiekiau etapą, kai nebegalėjau žiūrėti į veidrodį ir atrodė, kad viskas, ką darau, nepavyksta.

Ne visi suprato, kodėl jaučiuosi tokia nusivylusia, šalinuosi žmonių, esu kažkokiam… stupore, ir – kas blogiausia – tai tęsėsi toli gražu ne vienus metus, kol seniai nematyta draugė tiksliai diagnozavo problemą „tu palieki be galo sutrikusio žmogaus įspūdį„.

Negaliu sakyti, kad šis teiginys mane nustebino, nes būtent taip ir jaučiausi; keistas buvo faktas, kad tai… matoma.

Supraskite teisingai, netrumpai lankiausi pas psichoterapeutą, psichologiniuose seminaruose, skaičiau psichologines knygas, guodžiausi draugėms ir niekas man taip tiksliai ir atvirai nepasakė, kad mano sutrikimas yra vizualiai matomas, kad tai nėra mano vidinė būsena ir pasireiškia konkrečiais išoriniais požymiais – nuleistais pečiais, žvilgsnių vengimu, nesirūpinimu savo išvaizda – ir kad tokiu būdu iš karto prisistatau kaip sutrikusi, silpna, ne itin pageidaujama kompanionė.

Draugė nemanė, kad man reikėtų dar kartą nueiti pas psichoterapeutą ar paskaityti ką nors iš protingų knygų „kaip susitvarkyti gyvenimą“. Ji patarė… nusipirkti kamerą – „pafilmuok save ir pažiūrėk, kaip atrodai iš šono“.

Taigi, vienos valandos pokalbis ant sūpynių privertė ištiesti nugarą, atlošti pečius ir prisiminti senus gerus draugus – akių pieštuką ir plaukų formavimo priemones.

Sakysite, kas iš to? Dar neseniai būčiau pasakiusi tą patį, bet… Aš ėmiau matyti žmones. Jie ėmė matyti mane. Nustojau vengti bendravimo, pradėjau jaustis… drąsesne. Atrodė, kad akių pieštukas ir ištiesti pečiai paverčia mane kažkuo geresniu nei esu iš tikro ir… Nedidelės, bet reikšmingos pergalės ėmė lietis kaip iš gausybės rago – laimėtos bylos, komplimentai iš klientų, naujos, įdomios pažintys. Sakysite, niekaip nesusiję? Galbūt, negaliu to žinoti, bet… Būtent tada, kai pasiryžau įveikti baimę ir elgtis kitaip – būti ryžtingesne ir atkakliau siekti tikslų, likimas atsiuntė malonių dovanų, patvirtinančių, kad esu gabi, kad išties galiu pasiekti tam tikrų rezultatų.

Šios aplinkybės gali būti sutapimu, tačiau aš manau, kad tai nėra tik sutapimas. Minčių galios tikrai neužtenka, kad kažką pakeisti gyvenime, tačiau ne kojos veda smegenis, o smegenys varo kojas.

Jei užtenka proto pripažinti, kad sprendimai, kuriuos iki šiol darei, nėra naudingi ir valios imti elgtis kitaip (net jei tai reiškia išsitraukti seniai užmirštą akių pieštuką), tai pokyčiai yra įmanomi.  Tačiau problema dažniausiai yra „valia“ – net ir suvokiant, kad prieš tai naudotas elgesio modelis padarė žalos, norisi prie jo grįžti, iš įpročio arba tiesiog todėl, kad tai reikalauja mažiau pastangų.

Vis dar kaskart išeidama į gatvę turiu kovoti su noru „tiesiog šokti į batus ir bėgti“, vis dar turiu perlipti per save, kad paskambinčiau klientui paklausti, kaip jis laikosi (nors man tai tikrai įdomu, tačiau kaip gi trukdysi), vis dar turiu… jėga suimti save į nagą, kad nesijausčiau prastesne už kitus ir nestovėčiau nuleidusi pečių lyg prasikaltęs vaikas.

Pakeisti savo įpročius yra ta sunkioji dalis, kurios niekas kitas negali padaryti – nei psichoterapeutas, nei knygos, nei seminarai. Todėl visų šių dalykų vertė lygi… praktinėms pastangoms tai įgyvendinti.

Ne vienus metus sėdėjau pas psichoterapeutą ant kėdutės ir sriūbavau, kaip mano gyvenimas eina velniop, tačiau išėjusi iš jo kabineto toliau gyvenau kaip iki įeidama ir štai – per kelias savaites dėl savo gerovės padariau daugiau nei per visus tuos metus. Nes tiesiog nebenoriu sėdėti ir sriūbauti.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

2 atsakymai į “Kaip aš pasikeičiau arba… Minčių galia?”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *