Pilietinė visuomenė yra vertybė. Kita vertus, pilietiškumas turi įvairias raiškos formas. Ir toli gražu ne visos sveikintinos.
Po daugeliui žinomų įvykių, kai „lomkių” laužomas narkomanas pavogė iš policijos pareigūnų automatą, o tų pareigūnų kolegos netyčia iš tokio pat ginklo „pokštelėjo” benamui į koją, buvo nuspręsta tuos automatus atimti. Ir padovanoti Arui liemenių.
Tik atimti nusprendė valstybė, o padovanoti – žmonės. Visuomenė.
Pamenu, Aro vadas džiūgavo, kad „tai – tikras solidarumas„. O solidarumo vertė? Nedidelė. Penkios liemenės.
Ir kol dar nesu aprėkta asilo galva ar kitokiais negražiais žodžiais, kad tik tuščiai bambu, užuot paaukojųsi šeštąjai, aš noriu paklausti – kiek reiktų paaukoti, kad turėti realiai veikiančią policiją? Milijardą? Kasmet?
Prisipažinsiu – nežinau to skaičiaus. Bet esu įsitikinusi, kad jis didžiulis. Ir kad niekas Lietuvoje tiek nepaaukos.
Apskritai, manau, kad nėra teisinga iš žmogaus, kuris nori gauti teisėtą pagalbą, reikalauti prieš tai paaukoti, nes policija neturi liemenių, tyrėjų, kompiuterių ar mokymų. Nes policija iš tikrųjų neturi nieko, ką normaliai turėtų turėti.
Aš nekeliu klausimo, kaip labai nekvalifikuoti ar kokio kvailumo žmonės sutinka kasdien stumdytis su vagimis ir narkomanais dėl… 500 Eur/mėn. algos. Aš keliu klausimą, kaip tie žmonės, net būdami labai kvalifikuotais idealistais, gali atlikti savo funkcijas, jei neturi interneto, kuro, padoriai atrodančių ir tinkamų naudoti uniformų, mokymų bei kitų darbo priemonių?
Kai prieš keletą metų kreipiausi į ikiteisminio tyrimo tyrėją dėl internete paskleisto šmeižto, ji pasakė, kad… darbe neturi interneto, o namie tikrai nežiūrės, tai kaip jai žinoti, kas ir kur paskleista? Aš nejuokauju. Tai – reali situacija iš mano gyvenimo. Galiu į tą tyrėją pirštu parodyti.
Kitu atveju nuomininkas po transporto priemonių nuomos sutarties nutraukimo negrąžino savininkui automobilių, bet tyrėjas nusprendė, kad jokios nusikalstamos veikos čia nėra ir transporto priemonių paieškos paskelbti nereikia. Neva galima tas mašinas prisiteisti teisme. Nesvarbu, kad nežinoma, kur jos yra.
O toks vienas Vilniaus taksistas, veždamas mane į teismą, klausė, ar galėtų pats surašyti ieškinį, nes potencialus „pirkėjas” nuvarė jo automobilį. Jis, žinoma, kreipėsi į policiją, bet ten jam paaiškino, kad jis turįs vagies atžvilgiu pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Tokių ir panašių situacijų galėčiau papasakoti begalę, bet visų jų bendras bruožas – policija nedirba, kai aiškiai turėtų dirbti. Ar policija nedirba todėl, kad joje – vien tinginiai? Nemanau. Policija nedirba, nes tas, kas neturi motyvuojančio atlygio, darbo priemonių ir darbui būtinų žinių tiesiog negali dirbti. Elementariai.
Ai, ir dar statistika. Suprantate, ikiteisminis tyrimas yra toks bjaurus dalykas – kai jį pradedi, tai reikia arba pabaigti, arba nutraukti. Pabaigti dažniausiai nepavyksta, nes trūksta jau minėtų žinių ir darbo priemonių, o nutraukti blogai, nes iš karto per statistiką „kerta”.
Lygtais mūsų Prezidentės iniciatyva tai buvo išspręsta įrašant į Baudžiamojo proceso kodeksą nuostatas apie tai, kad galima atlikti „ikiteisminį tyrimą iki ikiteisminio tyrimo” (LR BPK 168 str. 1 d.) ir tuo pagrindu nepradėti ikiteisminio tyrimo. Nuo to momento tai tapo populiariausiu choro instrumentu.
Dabar gi policija, gavusi kokį nors skundą, pareiškimą ar kitokį pranešimą apie galimai padarytas veikas, atlieka vieną kitą formalų veiksmą (pvz. apklausia įtariamąjį, kuris, aišku, ne toks durnas, kad prisipažintų) ir tada atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą, nes pvz. įtariamasis neprisipažino (formaliai tai skamba maždaug taip: „liudytojas parodė, kad…”). Statistiškai tai puikus dalykas. Nepradėtas ikiteisminis tyrimas lygu nenutrauktas ikiteisminis tyrimas. Neišaiškintų veikų sumažėja. Teoriškai. Statistiškai. Bet ne praktiškai.
Realiai minėtas straipsniukas lemia tai, kad policija, matydama, jog negalės tam tikros veikos išaiškinti (o taip būna daugeliu atveju), atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą. Ir tada niekas apie tas neišaiškintas veikas nežino. Ir atrodo, kad policija dirba. Ir kad finansavimo užtenka. Ir taip toliau, ir pan. Tik nukentėjusieji dažniausiai jaučiasi kvailių vietoje ir nuleidę galvą eina į teismus reikšti ieškinių vagims. Nes policija sako, kad vagystės – ne jų reikalas. Kaip ir sukčiavimas ar turto pasisavinimas. Ar sužalojimas – kai mano senelę apkandžiojo kaimynų šuo, policijos pareigūnai liepė kreiptis į UAB „Nuaras”.
Šiuo metu net negalima sakyti, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos dirba blogai. Jos iš esmės nedirba.
Ir valstybė to net neslepia – grįžkime prie liemenių. Koks buvo priimtas sprendimas, kai paaiškėjo, kad pareigūnams reikia mokymų ir specialių priemonių, kad galėtų naudoti tuos automatus? Automatus tiesiog atėmė. Nes taip pigiau, nei apmokyti ar įrengti saugojimo vietas. Taigi, kuo gali padėti Jūsų paaukotos liemenės, kai valstybė atima ginklus?
Ši situacija yra tiesiog chrestomatinė policijos veiklos parodija – tauta aukoja liemenėms, o valstybė atima ginklus. Beveik tuo pat metu.
Ir dabar klausite, kokį aš siūlau sprendimą? Paprastą. Netgi du paprastus sprendimus. Pirmasis – panaikinti „ikiteisminį tyrimą iki ikiteisminio tyrimo”, nes jis neatitinka baudžiamojo proceso esmės* ir leidžia dirbtinai gerinti statistiką. Antrasis – reikalauti, kad policija gautų reikiamą finansavimą ir joje dirbtų tik kompetentingi, tinkamai motyvuoti ir visomis būtinomis darbo priemonėmis aprūpinti asmenys.
Sakysite, iš kur valstybei gauti tam pinigų? Atsakysiu – iš biudžeto. Ir dar nesulaukus paaiškinimų, kad jis – tuščias ir skylėtas, paklausiu, ką mes sakome žmonėms, kurie neturi pinigų? Kad jie finansiškai neišprusę. Neatsakingi. Nemoka valdyti finansų. Ir t.t. ir pan.
Tai kuo gi valstybės biudžetas skiriasi nuo paprasto žmogaus biudžeto? Niekuo. Svarbu ne tai, kiek yra pinigų, o kaip jie naudojami ir kam teikiami prioritetai. Kaip narkomanas teikia prioritetą narkotikams, taip Lietuva teikia prioritetą visokioms įstaigėlėms, kurių net nelabai reikia. Arba visai nereikia. Ir taip jau eilę metų.
Manau, kad valstybė turėtų peržiūrėti biudžeto paskirstymo principus ir orientuotis būtent į policijos bei kitų gyvybiškai būtinų institucijų tinkamą aprūpinimą. O jau be kokios įstaigėlės mes kaip nors išgyvensime.
Ir dar – tie, kurie mano, kad liemenių pirkimas Arui sprendžia policijos veiklos problemas, siūlau pradėti steigti savisaugos būrius, nes po ilgų metų tylos gatvėse vis dažniau pasigirsta šūviai. O nustekenta policija be ginklų vargu, ar pajėgs su tuo susitvarkyti.
* LR BPK 168 str. 1 d. nustatyta, kad: „Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos. Tokie proceso veiksmai turi būti atlikti per kuo trumpesnius terminus, bet ne ilgiau kaip per dešimt dienų”. Visi išvardyti veiksmai savo esme yra ikiteisminio tyrimo veiksmai ir turėtų būti atliekami pagal ikiteisminio tyrimo taisykles su visomis iš to kylančiomis garantijomis, pvz. įtariamojo teise žinoti, kuo jis įtariamas ir pan. Tuo tarpu „duomenų patikslinimas” nėra laikomas ikiteisminiu tyrimu ir galimas įtariamasias apklausiamas kaip paprastas liudytojas.