Po gana ilgos pertraukos vėl telpu į 40 dydžio rūbus. Tikslas – 38, bet, atsižvelgiant į tai, kad ne taip seniai buvo 44, manau, kad turiu teisę šiek tiek aptarti savo patirtį, neperšant jos kaip normos ir netvirtinant, kad ji – vienintelė teisinga.
Aš lieknėjau lengvai, tiksliau, vis dar lieknėju lengvai. Nes išvaizda savo svarba nepralenkia sveikatos ir patogumo. Nenorėčiau rinktis tokio svorio metimo būdo, kuris mane itin ribotų ar verstų atsisakyti tam tikrų man patinkančių produktų; nes to iš tikrųjų visai nereikia.
Lygiai kaip svoris priaugamas dėl maisto pertekliaus, taip ir numetamas ne dėl ko kito, o dėl maisto trūkumo (dar kitaip tai vadinama „kalorijų deficitu”). Tam nebūtina kažko nevalgyti, daug sportuoti, valgyti kokių nors ypatingų produktų, vitaminų, maisto papildų ar gerti liekninančių arbatų. Rimtai.
Aš suprantu – rinka Jums sako ką kita. Jūs turite užsisakyti ypatingą mitybos planą. Jūs turite nevalgyti nuo Y iki X valandų. Jums negalima angliavandenių/cukraus/miltų/riebalų. Jūs nesulieknėsite, jei negersite maisto papildo X ar arbatos Y. Jums reikia lankytis sporto salėje x kartų per savaitę. Turite būti tiesiog apsėsta svorio metimo.
Tik klausimas, kiek ilgai: kiek ilgai gaminsite sau atskirą maistą (nes Jums negalima maždaug 2/3 tų produktų, kuriuos valgo Jūsų šeima), kiek ilgai leisite sunkiai uždirbtus pinigus „super produktams”, maisto papildams ir arbatoms ir kiek ilgai vos bepavilkdama kojas po darbo dar vilksitės į sporto klubą, nes na gi „taip reikia„. Greičiausiai ne itin ilgai. Dėl to dažnai matau tą fenomeną, kai moteris ima lyg apsėsta mesti svorį – lesioja maistą iš dėžučių, selfinasi sporto salėje ir tirpsta akyse. Praeina kiek laiko ir sporto salės bei dėžutės su maistu baigiasi, o šonai vėl ima pūstis.
Negali tuo stebėtis – gyventi apsėstai svorio metimo turbūt yra net blogiau nei būti stambiai. Tai neabejotinai socialinė ir emocinė katastrofa, kai kavinės, draugų gimtadieniai ir netgi elementarus ėjimas į kiną yra tikras iššūkis nervų sistemai: Negali valgyti po 18 (ar kitos x) valandos, alpsti nuo noro paragauti torto ar bent vieną popkorną , visą laiką prasivalkioji rydama seiles ir kovodama su savimi. Vakare, kai vyras paklausia, ar tau patiko balius, prisimeni, kaip jis ėdė keptą duoną su sūriu, ir iškeli dramą, kodėl spoksojo į kažkokios tavo draugės draugės papus. Tu net nežinai, ar ten išvis tokia moteris buvo, tačiau negi kelsi dramą dėl keptos duonos?
Taigi, melstis tam tikrai mitybos sistemai iš esmės yra stabmeldystė, uždrausta netgi Biblijos, o, be to, tai suteikia tiek pat streso kaip ginekologo pranešimas „sveikinu, Jūs laukiatės trynukų„.
Taigi, dabar apie tą esminę problemą – kaip mesti svorį pigiai, lengvai ir nekankinant savęs?
Valgykite mažiau. To visiškai užtenka.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.