Man regis iki glamūrinės kultūros įsitvirtinimo švęsti buvo paprasčiau – nereikėjo rasti kokios nors fancy (prašmatnios) vietelės, pasipuošti gražiau už draugus ir ištaškyti krūvas pinigų, kad vėliau būtų kuo pasigirti darbe.
Na, bet yra kaip yra – Holivudskas švenčių standartas atkeliavo į nuvargusią posovietinę Lietuvą, kur staiga baltas mišraines ir mamų bigudukus pakeitė brangūs, bet sočiai nepamaitinantys restoranai ir grožio salonai. Vis tas maratonas – kad tik ne blogiau už kitus…
O aš nesijaudinu nei dėl grožio salonų, nei dėl maitinimo sąskaitų. Ir netgi nesuku galvos dėl dovanų.
Leidžiu sau prabangą dovanoti dovanas tik tiems, kuriems noriu ką nors padovanoti, o per šventes – veikti tai, ką noriu veikti.
Nes geroji švenčių pusė yra ta, kad bent jau dauguma turi mažiau darbo ir daugiau laisvo laiko, kurį sėkmingai galima panaudoti filmų žiūrėjimui, ėjimui į teatrą, knygų skaitymui ar bet kam, kam šiaip neturima laiko.
Ir, tiesą sakant, nėra tokios taisyklės, kad per šventes būtina lėkti į brangų kaboką arba sėdėti prie stalo su giminėmis.
Galima tą daryti, jei yra noro. Lygiai taip pat galima nedaryti, jei nėra.
Nes iš esmės, kad ir kaip norėtųsi pasirodyti turint sėkmingą socialinį gyvenimą, viską suknis koks nors tinginys buvęs klasiokas, kuris įkels nuotraukas, kaip jis per Naujuosius metus užsiėmė naujametine orgija Malaizijoje. O koks nors bendradarbis papasakos, kaip pasinarino kulkšnį Alpėse, prieš tai, tiesa, išgėręs toną karšto vyno ir aplankęs gražiausias vietas.
Būti geresniu už visus neįmanoma. Nei prieš šventes, nei po jų, nei per šventes.
Vienintelė tikra dovana sau – leidimas būti savimi – pagal savo galimybes ir norus. Nesilygiuojant į tai, kaip tą dieną praleis kiti, nesvarstant, kuris iš draugų išleis daugiausia pinigų kelionėms ar vaišėms.
Taigi, kaip nepakvaišti per šventes? Paprasčiausiai nepasiduoti lygiavimosi į kitus maratonui ir nebandyti padaryti įspūdžio dovanomis, kurios kanda į piniginę.
