„Taip išgražėjai”, „puikiai atrodai”, „kiek nuotraukų Facebook’e”. Tokius ir panašius komentarus girdžiu vis dažniau. Ir dauguma mano, kad tai reiškia, jog mano gyvenimas klostosi gerai kaip niekad; negalėčiau su tuo sutikti.
Turėjau be galo sunkų etapą, tačiau berods kaip tik tai ir padėjo suprasti, jog… idealių aplinkybių nebus. Nebus to laiko, kai viskas bus lengva, patogu, kai galėsiu tiesiog… švytėti.
Švytėti reikia dabar. Net jei viduje akmuo spaudžia.
Vis prisimenu J. B. Peterson frazę, kad žmogaus gyvenimo esmė yra tai, kokiu sugebi būti, nepaisant aplinkybių.
Ir išties – aplinkybių nepasirinksi. Bet gali pasirinkti, kaip tu tomis aplinkybėmis elgsiesi, kaip atrodysi, kaip gyvensi ir – žinoma – kokiomis vertybėmis vadovausiesi. Neabsoliutinu – kartais aplinkybės gali atimti net ir minėtus pasirinkimus (sunki liga gali subjauroti išvaizdą ar apriboti veiksnumą, įstatymai gali uždrausti praktikuoti tam tikrą religiją, turėti tam tikras pažiūras ir pan.). Tačiau daugeliu atveju – net tada, kai trūksta pinigų, sudėtingi santykiai su artimaisiais ar kitos negandos – galima išlikti… oriu, vertingu, prasmingai gyvenančiu žmogumi.
Būtent tai ir buvau pamiršusi. Kad aplinkybės nuo manęs nepriklauso, bet kartu aš nesu visiškai pavaldi aplinkybėms.
Jau daug metų auginausi viršsvorį ir pykau ant viso pasaulio, o labiausiai, žinoma, – ant savęs. Nes man tas ir anas nepavyko, nes to ir ano nesugebu, nes turiu tokių ir anokių problemų, nes manęs tas ir anas nemėgsta. Ir, žinoma, niekas labai nepasikeitė – aš vis dar turiu ilgą nesėkmių ruožą, apstu problemų bei nusivylimų, bet… bandau gyventi kaip plienas: Tiesti nugarą, o ne lenktis. Eiti pirmyn, o ne sustoti. Net jei eiti pirmyn – pasidažyti blakstienas; kartais ir tas būna labai sunku.
Apskritai, prasidėjus negandoms norisi pasislėpti, nieko nedaryti, niekuo nesirūpinti, tyliai sau vegetuoti ir… laukti geresnių laikų. Kurie dažniausiai taip ir neateina, nes belaukdamas priaugi 30 kg., įsivarai depresiją, prarandi draugus ir – blogesniu atveju – prasiskolini. Visas tavo gyvenimas byra į šipulius, o tu vis kažko lauki. Po kurio laiko net pamiršti, ko, arba tai tampa nebesvarbu. Nes esi žmogus kaip plaustas – be krypties, be tikslo, be vizijos.
Gyvenimui pateikus išbandymų ugnimi, reikia pabandyti tapti plienu. Tegul tas nepavyks iš karto, bet bent po mažą žingsnelį: susigalvok tikslą, nutark, ką gali dėl to padaryti, daryk tiek, kiek sugebi – net jei atrodys labai mažai.
Mylėk save ir neteisk, nes kai esi duobėje, tai teisiančiųjų ir šiaip netrūksta; negi nepastebėjai? Taip, jie visi žino, kaip tau reikėjo daryti. Tik niekas nepasakė.
Rūpinkis sveikata. Judėk, miegok, valgyk.
Rūpinkis išvaizda. Būk tvarkingas ir malonus kitų akiai. Nes žmonės labai daug sprendimų priima remdamiesi akimis. Tai, aišku, kvaila, bet ką padarysi – aplinkybių juk negali pakeisti.
Jei reikia, lankyk psichoterapiją ar kokį nors kitą psichiką harmonizuojantį užsiėmimą. Tai nėra gėdinga (nors dažnai brangu). Tačiau kas labiau vertas pinigų nei tavo savijauta?
Taigi, kai gyvenimas bando ugnimi, turi puikų šansą tapti plienu – nepraleisk jo.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.
Super. Taip toliau.
Ačiū 🙂