Jaučiuosi taip, lyg gyvenimas būtų ant manęs kaupęsis: raukšlėmis, riebalais ir nusivylimu. Nežinau, kaip bus su pirmosiomis, bet kitų dviejų baigiu atsikratyti.
Tas jausmas, kai vėl esi pakankamai lengva nueiti 14 km ir vėl pakankamai tiki šviesiu rytojumi, kad užtektų jėgų pakilti iš lovos… Štai taip gyvenimas prasideda antrą kartą. Gaila tik, kad tiek laiko iššvaisčiau liūdėdama, o liūdesį užkąsdama batonu su sviestu, kad tiek metų be jokios rimtos priežasties buvau apleidusi savo kūną ir dvasią, atrodžiau taip blogai kaip jaučiausi ir jaučiausi taip blogai kaip atrodžiau.
Vakar perskaičiau, kad mitybos sutrikimai visų pirma rodo vidinį konfliktą. Taigi, tiek anoreksija, tiek nuolatinis persivalgymas turi tą pačią motiną ir dėl to netikiu, kad stori žmonės būna laimingi. Laimingam žmogui nereikia prisikimšti, kad pilvas plyštų.
Kūdikystėje pravirkus mums duodavo krūtį ir užaugę mes lygiai taip pat skausmą „užvalgome”. Refleksas.
Aš nebuvau stora dėl to, kad esu bevalė ar man labai patinka ėsti. Aš buvau stora, nes jaučiausi tokia nesaugi, kad ieškojau paguodos valgyme.
Kasdien matau daugybę moterų, kurios niekaip nesupranta, kodėl joms nepavyksta numesti svorio, kodėl dietas meta greičiau nei kilogramus ir kodėl, nepaisant pilno skrandžio, jaučiasi peralkusios. O priežastis – emocijos. Žmogus negali atsisakyti vienintelio laimės bei saugumo šaltinio.
Nemeskite svorio – meskite nusivylimą. Ir svoris pabėgs kartu su juo.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.