Karantinas: Pramaišiui tarp juoko ir isterijos

Pamenu, vaikystėje skaudžiai užsigavau kojas ir vietoj to, kad verkčiau, ėmiau kvatotis balsu.

Žmogus dažnai negali pakeisti situacijos, tačiau požiūris į ją ne taip jau retai nulemia, kaip jis su ta situacija susidoros.

Legendinis Balys Sruoga yra sakęs, kad tik humoras padėjo ištverti koncentracijos stovyklos baisumus, o klasika tapusio filmo Gyvenimas yra gražus (La vita è bella) herojus, aplink siaučiant kankinimams ir mirčiai, šėliojo lyg įsimylėjęs jaunuolis.

Kai būna blogai, mes verkiame. Kai būna labai blogai… juokiamės.

Kitaip nei dauguma, neturiu griežtos nuomonės apie tai, kas vyksta. Nesirengiu apokalipsei, bet ir nesitikiu, kad bus lengva. Mano – kaip ir daugumos – gyvenimas sutrikdytas. Aš kaip ir dauguma nežinau, kaip mane paveiks aplink vykstantys procesai ir kiek sotu ateityje bus ant mano stalo.

Ir visgi, tik visiškai su humoru nedraugaujantis žmogus gali nepastebėti daugybės ironijos – tauta, kuri dar neseniai rėkė „draudimų partija„, „nenurodinėkite, kaip gyventi“ šiandien reikalauja uždrausti kone viską. Atšventę Nepriklausomybės trisdešimtmetį ir pasidžiaugę „galimybe keliauti po visą pasaulį“, turime apribojimus, kokių nebuvo net sovietmečiu, o keliautojai smerkiami lyg paleistuviai.

Ilgai kalbėję apie tai, kur dar nesame buvę ar kokį naują išmanųjį įsigyti, mes kalbame apie tai, kur dar likę grikių ar kiaulienos. Ir štai – mums nebeatrodo juokingos mūsų motinos, stovėjusios ilgiausiose eilėse, kad gautų duonos kasdieninės; nes nuo jos juk viskas ir prasideda.

Nors rytas buvo gražus ir aš mačiau ne vieną motiną rūpestingai stumiant vežimą, negaliu pasidžiaugti, kad visuomenėje atsirado daugiau solidarumo. Veikiau priešingai, pamačiusi žmogų atsitraukiu nuo jo, užuot pasisveikinusi (ir ne tiek dėl savęs, kiek dėl nepažįstamojo), matau ir šiek tiek piktdžiugos, kad „va parazitai, prisitūsino ir prisikeliavo„. Iš esmės vieni panikuoja, kiti moralizuoja, o treti džiaugiasi atrastomis „vertybėmis“.

Nesigilinant į tai, kad aš netikiu vertybėmis ant šakių, siūlau prisiminti seną žydų išmintį ir, kai situacija neaiški, eiti miegoti arba… juoktis.

Gyvenimas kažkuria prasme yra įdomus kaip niekad. Net jei ne visai tokiu būdu kaip norėtųsi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *