Karas už mūsų durų arba tai, ko mes šaukiamės

Kai tik prasidėjo karas Ukrainoje, su drauge kalbėjome, kad daugelis europiečių net neįsivaizduoja, kas tai yra ir kaip tai realu. Ne tik Ukrainoje. Lietuvoje. Vokietijoje. Visoje Europoje.

Vienas po kito sekę įvykiai paskatino suprasti, kad net ir dabar, kai nuo tos baisios datos praėjo daugiau, nei metai, daugelio žmonių požiūris vis dar toks pat.

Galutinis įvykis, padėjęs suprasti, kad daugelis europiečių nesupranta, kad stovi ant III pasaulinio karo slenksčio, buvo populiarioji Eurovizija, kurioje Rusijos atstovė užėmė garbingą 2 – rą vietą.

O Rusija rado būdą, kaip tai panaudoti tam, kad pateisinti savo agresiją ir įkvėpti piliečius tikėti, jog žudyti brolišką tautą yra normalu ir net pagirtina.

„Sveikiname Poliną Gagariną su jos neabejotina sėkme, o Rusiją – su sėkmingai pasibaigusiu visos Europos referendumu dėl to, kokią vietą, eilinių Europos valstybių piliečių akimis, turi užimti Rusija. Manau, dabar ir politikams, ir Europos žiniasklaidai būtų geriausia įsiklausyti į savo piliečių „Million Voices“ (angliškai – milijoną balsų, P.Gagarinos „Eurovizijoje“ atliktos dainos pavadinimas – red. past.). Jie – už normalius santykius su Rusija“, – savo „Facebook“ paskyroje parašė K.Kosačiovas.

Taigi, tai, kas eiliniam vokiečiui buvo „tik daina“, eiliniam rusui yra „mus palaiko visa Europa“.  Ar po to dar reikia aiškinti, kokią žinutę Europai iš tiesų siuntė „Million voices“ ir kokią žinutę atgal gavo Rusija?

Iš tiesų man nusispjauti, ar ji gražiai dainuoja, nes tik visiškas beprotis gali atstovauti valstybę, kuri okupuoja kitą šalį ir dainuoti "Praying for peace and healing".
Iš tiesų man nusispjauti, ar ji gražiai dainuoja, nes tik visiškas beprotis gali atstovauti valstybę, kuri okupuoja kitą šalį, ir balta suknele žviegti „Praying for peace and healing“ („meldžiamės už taiką ir atgimimą“).

Gagarina iš tiesų buvo simbolis. Rusijos viešųjų ryšių ir Europos neišmatuoto naivumo. Agresijos, taikos pavidale. Smurto, apdengto tariamu švelnumu. Rusijos. Tikrąja to žodžio prasme.

Tos Rusijos, kuri „taikiai“ okupavo Lietuvą, „taikiai“ užpuolė Gruziją, „taikiai“ aneksavo Čečėniją ir  „taikiai“ okupuoja Ukrainą.

Perkarusi blondinė, balta kaip nuotakos suknele, klykianti apie taiką ir atgimimą, ir tuo pat metu atstovaujanti tam, kas tai naikina.

Rimtai, Europa, už šitai balsavote?

Tiek Europos valstybių vadovai, tiek eiiniai piliečiai darys viską, kad tik nepripažintų karo grėsmės.
Tiek Europos valstybių vadovai, tiek eiiniai piliečiai darys viską, kad tik nepripažintų karo grėsmės.

Nors Ukraina nebuvo Europos Sąjungoje ar NATO ir gyvenimo lygiu nusileido Vokietijai ar net Lietuvai, tačiau garantuoju – dar 2013 m. daugelis ukrainiečių nebūtų patikėję, kad per jų artimųjų lavonus važiuos tankai.  Juolab, kad Ukraina turėjo kur kas geresnius santykius su Rusija, nei bet kuri kita Europos valstybė (išskyrus galbūt Baltarusiją). Juolab, kad Rusija istoriškai yra „Ukrainos duktė“.

Kuris iš ukrainiečių galėjo pagalvoti, kad 2014 m. reiks galvoti ne apie tai, kaip gauti didesnį darbo užmokestį, o kaip apsaugoti savo vaiką nuo rusų tankų?

Karas - tai ne dvi priešų kariuomenės, besikaunančios kažkur tyruose. Karas - tai suluošinti vaikai, išžagintos moterys ir išskersti civiliai. Tai yra karo esmė.
Karas – tai ne dvi priešų kariuomenės, besikaunančios kažkur tyruose. Karas – tai suluošinti vaikai, išžagintos moterys ir išskersti civiliai. Tai yra karo esmė.

Karas yra tai, kas atima viską, įskaitant ir žmogiškumą. Po karo niekados nebebūna taip, kaip iki jo, ir turi užaugti ne viena karta, kol išnyksta ar bent pasimiršta baisios jo pasekmės.

Deja, visos vertybės, įskaitant ir taiką, turi savo kainą. Nors daugelis europiečių naiviai tiki, kad ją jau sumokėjo jų seneliai ar proseneliai I ir II pasaulinio karo metu, tačiau tiesa ta, kad ši vertybė – labai trapi ir reikalauja nuolatinio darbo, ją puoselėjant.

Tuo tarpu europiečiai kaip maži kačiukai glaustosi prie agresoriaus ir tikisi gailiu murkimu suminkštinti jo širdį. Viliasi, kad karas liks kažkur už jų durų, o jie toliau galės gyventi įprasta rutina. Deja, lizingai, vartojamieji kreditai ir net žmogaus teisės nebeturės jokios reikšmės karo metu. Karo metu nėra nei žmogaus teisių, nei vartojamųjų kreditų. Yra tik skausmas, baimė, netektys, ligos ir skurdas.

Rusai nebijo karo, nes jiems ir dabar nežinomos sąvokos „žmogaus teisės“ ar „vartojamasis kreditas“. Viskas, ko jie nori, tai sotesnio rytojaus. Net jei dėl to teks išgalabyti pusę Europos.

Tuo tarpu išlepę europiečiai bijo ir pagalvoti, kas bus, jei prasidės karas…  Jei teks išeiti iš komforto zonos. Jei tariamas problemas dėl darbo užmokesčio pakeis tikros problemos dėl išgyvenimo.

Ta baimė tokia didelė, kad net apsimetama, jog tokios grėsmės nėra.

To pasekoje Merkel spaudžia ranką Putinui, o eiliniai vokiečiai ploja Rusijos patyčiai iš Ukrainos.

Istoriškai tai ne pirmas ir ne antras atvejis, kai akistatoje su artėjančiu karu europiečiai elgiasi panašiai – glosto agresorių ir tikisi, kad jo interesų zona baigiasi kažkur toliau nuo jų patogaus gyvenimėlio ribų.

Ir beveik visados paaiškėja, kad yra kitaip.

Šiandien man nuoširdžiai gaila tų, kuriuos spiegiantis Gagarinos balselis sujaudino labiau, nei ukrainiečių mirtys.

Deja, manau, kad jie susipras tik tada, kai išvys rusų tankus, važiuojančius per jų vaikų kūnus. Tik nežinau, ar tada dar norės dainuoti „Million voices“.

Aš nebalsuočiau už Gagariną net tada, jei ji tą dainą būtų atlikusi užpakaliu ar kita anatomiškai nepritaikyta tam vieta, arba jei atliktų šią dainą, stebėdama, kaip Putinas tanku važiuoja per jos vaiko kūną. Nes mano moralė sako, kad negalima balsuoti už tą, kuris meluoja.

O Gagarina yra gerai parengtas Rusijos melas, kuriuo nekritiški europiečiai eilinį kartą patikėjo. Kaip ir pvz. derybomis Minske ar kitais absurdiškais poelgiais.

Europiečiai žino žmogaus teises ir balsuoja „pagal savo skonį“. O jų skonį labiausiai atitiko Kremliaus pakalikė, kuri, žinodama apie masiškai žudomus žmones, sutiko valstybės vardu padainuoti gražią dainelę apie taiką. Ir po to gal net gaus kokį valstybinį apdovanojimą.

Man dar niekad nebuvo taip gėda, kad esu europietė.

Ir dar niekad taip aiškiai nesuvokiau, kad komforto zonoje gyvenantys europiečiai nemato karo, ateinančio į jų kiemus. Ir glosto tą, kuris tai atneša,nesuprasdami, kad agresorių negalima glostyti. Net jei tai – blondinė, balta suknele, dainuojanti apie taiką.

Galiu garantuoti – tiems, kurie šiuo metu kenčia Ukrainoje, ši daina taikos neatnešė. Kita vertus, jie turėtų jaustis mažų mažiausiai apspjauti visos tos humaniškosios Europos, kuri, pamiršusi jų skausmą, ploja Rusijos cirkui.

Kelintą jau kartą istorijoje?

 

Negi nieko neprimena?
Europa ne pirmą kartą garbina agresorių.

 

7 atsakymai į “Karas už mūsų durų arba tai, ko mes šaukiamės”

  1. O tuo metu, kai Ukrainoje miršta žmonės, Lietuva dainuoja apie meilę ir bučinius.
    Dabar suprantu, kodėl tau gėda būti europiete.

  2. Niekas nenori mirti.Niekas nenori žudyti.
    Visi tik nori ginti savo tėvynes ir tautiečius.
    Karo metu labiausiai ir nukenčia tautiečiai ir tėvynės.

    Karas yra paradoksas. Kol dauguma aklai seks paskui kelis galios norinčius dolbajobus tol visada bus karo grėsmė. Kai pagalvoji tai taikos pasaulis niekada ir nematė, kažkur kažkas visada miršta už svetimus interesus.

    Ir nėra kažkokios tautos agresorės. Yra tik tie patys galios ištroškę politikai ir juos už siūlų tampantys oligarchai. Dabartiniai politiniai žaidimai yra cirkų cirkas.

    Be panikos. Pasaulinis karas anksčiau ar vėliau bus, bet nė vienas karo kurstytojas nenukentės. Tik eiliniai žmogeliai. Kaip visada nuo „civilizacijos aušros“.

  3. Noriu pasakiti, kad kai sakote „rusai“, izeidziate tautines mazumas. As esu rusas, bet as ne toks kaip sakote siame straipsnije. Tokia diskriminacija nusibodo.

    1. Tada turiu Jūsų atsiprašyti. Deja, nežinau, kaip kitaip pavadinti rusų tautą kaip bendratį, o ne kaip atskirus individus. Aš nė kiek neabejoju, kad yra tikrai puikių rusų tautybės žmonių.

  4. Keista, bet man tai tebuvo tik daina. Tebūnie rusai sudėjo daugiau į šitą dainą. Ir kas? Kodėl turime reaguoti į jų iliuzijas? Deja Lietuva reagavo, tiksliau Lietuvai atstovaujanti komisija reagavo skirdama absoliučiai neadekvatų vertinimą. Daina gi objektyviai nebuvo jau tokia prasta, kad tektų skirtų paskutines vietas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *