Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?

Praeitame savo įraše aptariau, kodėl Rūtos Vanagaitės knygų išėmimas iš prekybos ir Juozo Statkevičiaus pasmerkimas, mano suvokimu, nesiderina su siekiu sukurti demokratinę valstybę. Pabrėžiu žodį „siekiu„, kadangi nesutikčiau, kad tokia valstybė jau sukurta.

Keista (ir kartu malonu), kad šis įrašas susilaukė labai daug dėmesio – tiek teigiamo, tiek ir neigiamo.

Kritikai dažniausiai bandė įrodyti, kad Vanagaitė ir Statkevičius… pasielgė blogai. Tuo tarpu argumentus, kad įstatymai tokio elgesio nedraudžia ir kad toks elgesys objektyviai nėra pavojingas, ignoruodavo.

Taigi, nutariau aptarti pačius principus, kuriais aš remiuosi. Ir kuriais, tikiu, turėtų remtis visi, siekiantys gyventi demokratiškoje valstybėje.

Fundamentalus demokratinės valstybės pamatas – žodžio laisvė. Pabrėžiu, visiškai nepriklausomai nuo to, ar tie žodžiai teisingi.

Aš nebūsiu Tapinu. Aš būsiu Volteru.

Tikėtis, kad visi ir visados kalbės tik tiesą yra tiek naivu, kad to galėtų tikėtis nebent pradinukas. Žmonės yra nepaprastai skirtingi ir tuos pačius reiškinius vertina nevienodai. Kartais jie klysta, kartais būna teisūs. Istorija rodo, kad būtent klystant padaryti reikšmingiausi atradimai. Tai, kas kadaise buvo laikoma tiesa, šiandien labai dažnai kritikuojama (pvz. kraujo nuleidimas gydymo tikslais).

Teisė klysti pripažįstama netgi teisės aktų lygmeniu – juk neteisingą sprendimą priėmusio teisėjo iš darbo niekas neatleidžia.

Tai kodėl negali klysti Vanagaitė arba Statkevičius?

Ne mažiau reikšminga demokratijos dedamoji – neuždraustas elgesys neturi būti persekiojamas. Nei oficialiomis, nei neoficialiomis priemonėmis. Ką reiškia „persekioti”? Savaime suprantama, atskiri žmonės gali tam tikrą net ir teisėtą elgesį vertinti neigiamai ir dėl to pasisakyti. Jokios problemos. Tai tikrai nėra persekiojimas.

Visgi… Kai viešojoje erdvėje viešai raginama taikyti tam tikras sankcijas (pvz. neiti į renginį, išimti knygas ir pan.) ir ypač, kai tai daro didelį socialinį svorį turintys asmenys, tai jau tampa nebe nuomone, o veiksmu – persekiojimu. Netgi tuo atveju, jei toji iniciatyva nepavyksta.

Kodėl tai tampa persekiojimu, net jei faktiškai ketinimų įgyvendinti nepavyksta? Dėl dviejų priežasčių – pirmiausia, išgąsdinamas tas žmogus, kuriam tie persekiojimai yra skirti (priminsiu, kad iš esmės tiek Statkevičius, tiek Vanagaitė atsiprašė už savo nuomonę). Antra (ir dar blogiau) – išgąsdinama visa visuomenė, kuri supranta, kad nepopuliari nuomonė gali užtraukti sankcijas.

Trečias, bet ne mažiau svarbus principas – karo įstatymai negali būti taikomi taikos sąlygomis. Neabejoju, kad daug kas tik pakraipys galvą, kas čia tuo norima pasakyti, nes ši idėja yra gana specifiška ir žinoma ne daug kam.

Karo padėtis nėra įvedama savitiksliai. Ji įvedama netgi ne dėl to, kad prasidėjo karas (kaip galėtų atrodyti). Karo padėties įvedimas siejamas su galimybe varžyti įvairias pilietines ir politines teises, kurios taikos sąlygomis privalo būti užtikrintos (tai gali būti rinkimų atšaukimas, valdžios organų įgaliojimų pratęsimas, draudimai lankytis tam tikrose vietose ir pan.). Dauguma net ir tarptautinių teisės aktų numato išlygas karo metui.

Visgi… Lietuvoje karas nevyksta, o jau kelinti metai gyvename lyg karo sąlygomis – su neįtikėtino masto kitaminčių persekiojimais, baudžiamosiomis bylomis už komentarus internete, kratomis už kokį nors nusišnekėjimą, trumpuoju VSD numeriu ir kitais neįtikėtinais marazmais.

Ir visa tai pateisinama informaciniu karu arba… karu Ukrainoje. O dažnai ir abiem.

Prisipažinsiu, kad prasidėjus karui Ukrainoje man irgi buvo labai baisu, kas čia mūsų laukia, bet po kurio laiko supratau, kad Ukrainos ir Rusijos santykiai yra labai specifiški ir tikrai niekaip nesusiję su Lietuva. Tas karas vyksta jau berods ketveri metai ir… Nieko. Lietuvos niekas nepuola.

Tuo tarpu mes realiai gyvename lyg kare, kas neabejotinai daro žalą visos visuomenės psichinei sveikatai ir politinėms teisėms. Dėl hipotetinio pavojaus aukojamas saugus ir laisvas gyvenimas šiandien.

Išties, dar prieš keturis metus tas pats Delfi rašė: „Žudė dviejų kategorijų civilius lietuvius. Viena kategorija – įtariamieji. Antra kategorija – asmeninių sąskaitų suvedinėjimas. Ne tik pačių partizanų asmeninių santykių, bet ir jų ryšininkų. Partizanus galima suprasti – ištisus mėnesius gyvena bunkeriuose po žeme, kur trūksta oro, atpuvę nuo drėgmės kojos, pakrikę nervai – mažiausias krepštelėjimas gąsdina, kad susekė bunkerį. Retkarčiais naktimis patraukdavo į kaimus samagono pagerti. Partizanų vadovybė kovojo prieš girtuokliavimą, bet juk ir iki šiol niekam nepavyko girtavimo įveikti. Ateina pas kaimietį, tas vieną butelį, antrą, trečią, paskui pašneka, kad kaimynas neaiškus, matė jį mieste šnabždantis su stribais. Partizanai nueina ir išteškina tą šeimą. Kaip paaiškinti tai, kad Dainavos apygardoje, kur vadas buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žudė ištisas šeimas – vaikus ir senelius? Man baisiausias dalykas – vaikų žudymas. Kaip tai paaiškinti – kokie tai agentai, informatoriai? Dabar partizanams tik meldžiamasi ir statomi paminklai, o apie juodą mėnulio pusę tylima. Istorikas negali tylėti.”

Šiandien toks straipsnis neįsivaizduojamas, nes tai būtų vienareikšmiškai apšaukta Kremliaus propaganda.

Dėl menamo pavojaus aukojame galimybę diskutuoti, kalbėti, laisvai reikšti mintis. Ir vis labiau tampame tokia „vakarietiška” Šiaurės Korėja, kur visi myli vieną lyderį ir visi tiki viena tiesa.

O kas iš tikrųjų po visu tuo slepiasi? Precedentai. Pavojingi precedentai, kuriuos mes patys kuriame, bijodami puolančio, puolančio, puolančio, bet… vis neužpuolančio ruso.

Žodžio laisvė išties aktuliausia būtent politinio gyvenimo sferoje. Bet kokie precedentai, kad ją galima varžyti, vėliau pasitarnauja tam, kad nutildyti opozicionuojančius valdžiai.

Tauta, pati to nesuvokdama, per kelias dienas sukūrė net du precedentus, kad nepopuliari, nepriimtina ar abejotina nuomonė turi būti baudžiama. Ir šie precedentai neabejotinai taps nauja politinio gyvenimo norma, galbūt netgi įstatymų lygmeniu.

Ir aš suprantu, kad dauguma nuoširdžiai nepritars čia išsakytoms mintims dėl paprasčiausios priežasties – Lietuvoje niekados nebuvo tikros demokratijos. Jos vis dar nėra.

Visa Lietuvos istorija, kad ir kaip būtų liūdna, nesibaigianti klasių kova, kur skirtingais laikotarpiais tiesiog pasikeičia teritorijos „šeimininkai” – pradedant kunigaikščiais ir baigiant komunistų partija ar… Nepriklausomos Lietuvos elitu.  Taip, elitu, kuris geriau už visus kitus žino, ką galima kalbėti, kokią kryptį reikia rinktis ir pan.

Žmonės atvirai rūšiuojami pagal pažiūras ar socialinę padėtį, tačiau niekas šios problemos nė nekelia. Nes, matyt, negalvoja, kad tai – problema. Kaip jau sakiau, toks modelis yra nuo amžių amžinųjų.

Taisyklės ponams ir baudžiauninkams niekados nebuvo tokios pačios. Už tai, už ką baudžiauninkui galvą nuo pečių nuimdavo, ponas tik baudą susimokėdavo.

Visgi… Labiausiai liūdinantis ir netgi kažkuria prasme šokiruojantis dalykas buvo tai, kad… Žmonės, kurie patys žinomai patyrė persekiojimą už nuomonę, nesudvejojo puldami persekioti Vanagaitės.

Štai tada ir supratau, kad… Demokratija iš viršaus nenuleidžiama. Ji reikalauja didelio sąmoningumo priimti kitokią poziciją ir suprasti, kad tu nesi geresnis. Tavo balsas nėra vertas daugiau. Jei nori laisvai kalbėti pats – turi leisti tą daryti ir oponentui.

Bijau, kad aš tokio laiko nesulauksiu.

Tiesą sakant, abejoju, ar sulauks ir mano palikuonys, nes kol kas žengiame ne į, o nuo demokratijos. Gana sparčiu žingsniu.

16 atsakymų į “Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?”

  1. Ir toks tekstas privalėtų būti talpinamas į visus pagrindinius žiniasklaidos šaltinius. Bet nebus.

    Vanagaitės atvejis išties gręsia prastu precedentu, kuriuo taip entuziastingai supuolė naudotis kvaziliberalai. Iš esmės, ji gana grubiai ir absurdiškai sukritikavo (negalintį apsiginti) žmogų ten, kur akivaizdžiai nebuvo pagrindo. Ir dabar į „negalima persekioti, nes žodžio laisvė“ – fanatikai trindami rankomis atsako „nepainiokite žodžio laisvės ir ŠMEIŽTO“. Ir iš esmės jūs neturite, ką į tai atsakyti. Tai buvo jų išsvajotas savotiškas perfect storm, taip laukti spąstai, kuriuos (ir kartu iš dalies žodžio laisvei) kerėpliškai sau paspendė pati Vanagaitė. Jei užsipuldami Statkevičių jie jautėsi kiek nepatogiai, nes puolė, tai su Vanagaite užsirioglino ant moralės pjedestalo, nes neva gynė(si).

    Ir dabar pjudydami jie jausis žymiai laisviau (ir teisiau). Kiekvieną, kvestionuojantį tai, kas jiems šventa (nuo partizanų iki sąjūdžio patriarcho), ir taip iki tol nebuvę pakančiausi žmonės, be skrupulų galės krikštyt esant („kaip ta Vanagaitė!“) šmeižiku. O čia ir knygą supleškint negaila, jei šviesių žmonių apšvietimas pavojuj. Nenustebkit, jei ateity išgirsite haliucinacinį argumentą – „Tai gal dar pasakysi, kad Vanagas pats save iškastravo?“, net jei niekas iš tolo nieko panašaus neketins sakyti. Beje, tai kad jie taip nesivaržydami taškosi terminu iš K-a raidės, rodo kiek jiems iš tiesų rūpi pats Vanagas. Tikiu, kad absoliuti dauguma, nešiojanti hashtag’ą, apie šią asmenybę sužinojo tik užvakar, ir jo atminimu rūpinasi, švelniai tariant, pervaidindami.

    Ir juk atrodo jų tarpe turėtų (turėtų!) atsirasti nors viena kita svaresnė nuomonė, kuri susimąstytų bei perspėtų apie pavojaus signalus žodžio laisvei, bet ne. Pajuto, kad jų pasaulėžiūros dienotvarkė ima viršų ir apkvaitę nuo pergalių rimtai užsimojo įtvirtinti diktatą-laisvės-vardan. Tiksliau, vardan ideologijos. Laisvė tėra skambus žodis, priemonė, kuria malonu prisidengti.

    1. Klystate, kad nėra ką atsakyti – ir dar kaip yra! Koks gali būti „šmeižtas” kalbant apie ISTORINĘ ASMENYBĘ? Juk visos istoriės asmenybės yra aptariamos tiek iš teigiamos, tiek iš neigiamos pusės ir daugeliu atveju nei viena versija nėra 100 proc. pagrįsta. Dar daugiau, ji rėmėsi kažkokiais šaltiniais, o ne pati sugalvojo. Tai tikrai nėra šmeižtas, net jeigu ta informacija ir neteisinga (dėl ko nesiryžtu spręsti). O dėl viso kito sutinku – sukurtas naujas baubas, naujas precedentas, kuris šienaus galvas panašiai kaip „savi šaudė į savus”. Tiek ilgai anuo arkliuku jojo. O še tau – dar vienas naujas. Tik nepagalvoja jaunimas, kad gali ateiti diena, kai tas precedentas… Atsigręš prieš juos. Bet gal jie to net nesupras. Kas žino.

      1. Iš esmės ji sumenkino neabejotiną kankinio tragizmą, kurį patvirtina netgi kalėjimo medicinos ekspertizė. Kaip jūs „išsuktumėt“ Vanagaitę nuo „bandymo nusižudyti“ ir „kiti nepalūžo, o jis palūžo, reiškia – KGB’istas“? Jūs jau nebegalite perlipti šio barjero, eufemizuodama tai kaip tauškalus, ir toliau kalbėti apie „vis dėlto galbūt nevienareikšmišką asmenybę“. Vien todėl, kad brutalios medicininės išvados veikia pirmiausiai žmogiškąjį sąmoningumą (ir tik po to – politinį), reiškia, kad Vanagaitė užlipo ant labai didelio grėblio, kuris kirs per žodžio laisvę – jau vien dėl to, kad egzistuoja neslepiami interesai tuo pasinaudoti.

        1. Ar mes turime neabejotinų istorinių duomenų, kad KGB niekad nenukankindavo pvz. juos išdavusių agentų? Žinoma, ne. Tai grįžtam prie to paties – viskas tėra prelaidos. Tiek apie heroizmą, tiek ir apie priklausymą KGB. Tik vienoms prielaidoms altoriai, o kitoms – persekiojimas.

          1. Manau, dėl esminių dalykų sutariame. Bet yra ribos, kurias neatsargiai peržengus, nenorėdamas autokratams suteiki dar daugiau galių. Neatsargus kankinio tragizmo sumenkinimas „koks jis kankinys, pats nusižudyt bandė ir dar su KGB išdavikas bendradarbiavo“ yra būtent tas žingsnis į spąstus. Taip, visuomet yra įvairios istorinės paklaidos, kuriomis remiantis galima kelti hipotezes diskusijai. Tačiau Vanagaitė tas paklaidas pavertė grubiomis klaidomis; kurias, beje, pripažino (dėl spaudimo? taip, iš dalies. bet ne tik). Apskritai, reikia manyti, Vanagaitė nieko prieš partizanų heroizaciją, tiesiog ji – už „gerų“ partizanų pagerbimą. Be to, kontekste šmėžuoja ir E. Zurofas, kuris neketina palikti nė vieno akmens neapversto tam, kad išsiaiškintų kiekvieno partizano galimą indėlį holokauste. Žodžiu, motyvų prasme – širšių lizdas. Gaila, jei šis skandalas atbaidys rašytoją (pagarbos kuriai aš neišsižadu) imtis partizanų teroro temos ir ne tik žydų genocido kontekste.

            Partizanų heroizmas bus bandomas primesti vienpusiai ir vienareikšmiškai, „supuvusių obuolių“ niekas neketina aiškintis ir smerkti (galbūt iš dalies ir todėl, kad jų skaičius – akis bandantis), tą aš suprantu ir netgi priimu. Tačiau, jei taip, ir pats neketinu atrinkinėti gerųjų pavyzdžių kaip pavyzdinių ir partizanų žygdarbio idėją besąlygiškai atmetu.

            P.s. šiuo metu prokuratūra svarsto ar kelti Vanagaitei baudžiamąją bylą pagal (BK) 154 ir 313 str. II.
            Štai ir liepto galas žodžio laisvei. Kiekvienas, suabejojęs partizanų heroizmu, dabar potencialiai — „viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius … pakirsti pagarbą jo atminimui = padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.“

  2. Su jūsų mintimis sutinku, viskas taip. Tik dar priedo kur kas blogiau, Lidžita. Psichologinis klimatas, visuomeninės minties atmosfera Lietuvoje yra tragiška ir gniuždanti. Norisi arba žudytis, arba emigruoti. Mane ima siaubas, kad valstybėje kurioje gyvename garbinami žmogžudžiai, kurie iš savo iškreiptai suvokto patriotizmo žudė civilius gyventojus, miškiniai gi nužudė apie 500 vaikų. Tipo šnipai, agentai, šnipų vaikai, kalta visa šeima. O valstybė šiuos miškinius garbina, ir dar partizanais vadina ir paminklus stato… Išeidamas iš tos pozicijos padariau teorinę prielaidą apie Facebook’o sufanatintą aktyvistą, kuris genamas minties „rusai puola, rusai visur, šnipai visur, reikia ginti didvyrius nuo šmeižto” ką nors gali iškrėsti. Klydau. Jau nužudė. Gi kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio nužudymas buvo sąlygotas tos isterijos „rusai puola, rusai jau tuoj tuoj užpuls” ir tą isteriją sukėlė Grybauskaitė ir lietuviška žiniasklaida. Gal ta žiniasklaida labai kaip čia pasakius sąžininga ir objektyvi? Kurgi. Jei atsimenate Dalia Grybauskaitė antros kadencijos pabaigoje vėl žadėjo kovoti prieš „oligarchus”. Aš čia nesileisiu į diskusijas ar jie yra , ar nėra tų oligarchų, svarbu kad tokių kalbų būta, į tai reaguodavo apžvalgininkai, priminsiu tų laikų info: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/d-grybauskaites-nemaloneje-multimilijonierius-d-mockus.d?id=63971416 Tai kas atsitiko: MG Baltic ir jos žiniasklaidos grupė (LNK ir t.t) pradėjo pūsti į tą pačia Grybauskaitės dūdą „rusai puola” ir taip dar užnuodyjo visuomeninę mintį ir psichologinę atmosferą šalyje. Ir svarbu štai kas: kad įsiteiktų Dalytei…, nes, na, negali tai būti sutapimas, kad nuo to laiko nebeliko jokių užuominų iš Grybauskaitės pusės apie „nedamuštus” oligarchus. Šalyje vykdomi pokiliminiai susitarimai, kažkokie galios ir įtakos žaidimai, ekonominės beprotybės su šūkiu: tebūniu prisišiksim į kelnes bet „Ivano prie vamzdžio neprileisim” (neįtikėtina, buvau jį visai pamiršęs, bet tai 20 metų senumo frazė), visas tas tučias lietuviškas vaizdavimasis, cenzūra ir kitaminčių persekiojimas ir neįsileidimas į diskursą, realios demokratijos nebuvimas (mes iki šiol negalime išsirinkti miestelio seniūno!) tiesiog žlugdo valstybę. Ok, bet jeigu yra nuspręsta kurti autokratinę valstybę, tai užtikrinkite žmonių gerbūvį, žmonės paprastai susitaiko su demokratijos apribojimais, jei valstybė užtikrina jų gerbūvį, pvz. , Kinija, bet to irgi Lietuva nesugeba užtikrinti. Nežinau, kažkas turi įvykti, lietuviai arba beprotiškai kantrūs žmonės, arba aš būdamas lietuviu nepažįstų lietuvių.

    1. Atsiprašau, padariau klaidą. Turėjo būti taip: Dalia Grybauskaitė antros kadencijos PRADŽIOJE vėl žadėjo kovoti prieš „oligarchus“.

  3. M. Pocius, dar 2009 m. parašęs „Kitą mėnulio pusę“ – vienintelį veikalą, kurio tikslas – (atsargiai, objektyviai, neskubant su išvadomis) atskleisti visus faktus ir pilną partizaninės veiklos paveikslą, yra tas, kaip reta inteligentiškas, atsakingas ir diplomatiškas istorikas, kurį reiktų nešioti ant rankų ir skatinti – ir tai būtų bene vienintelis realus Lietuvos šansas pasiekti tą istorinį konsensusą. Drąsinti, o ne slėpti, gramzdinti užmarštin ar atvirai nusodinti (kas, deja, ir įvyko). Kalbėti apie problematiką ne tuščiais „reikia, stengsimės“, o realiais tyrimais, faktologija, skaičiais, kurių neverta bijoti. O šiuo metu yra taip, kad Pocius nebeegzistuoja, jo knyga neperleidžiama, o kažkur dingusio tiražo neįmanoma rasti net internete. Likęs tik „Lietuvos ryto“ interviu ir atsakomasis straipsnis „Bernardinuose“.

    Kol ir toliau bus bandoma nuslėpti dalį istorijos, močiutės, matydamos primetamą „vienintelę mėnulio pusę“, ir toliau su trigubu pykčiu pasakos anūkams apie „banditų“ nusikaltimus, o konsensusą matysime kaip savo ausis.

    Vanagaitės atvejis atskleidžia skurdžią argumentų simptomatiką, kai visi diskusijos dalyviai, nesigilindami į istorinį kompleksiškumą, pirmu ir vieninteliu bandymu stengiasi įrodyti, kad kažkas buvo „pro-sovietinis“ = blogas (ir jau nebesvarbu, ar iš tiesų buvo, ar tai buvo taip vienareikšmiškai blogai ir smerktina, kokios buvo aplinkybės ir t.t.).

    Stengiamasi nebe tai, kad kurti ir priešinti Dvi Lietuvas, kaip Pakso apkaltos metu — Runkeliai ir Išrinktieji — vieną iš jų tiesiog bandoma atkabinti, kaip nereikalingą balastą, nuo tapatybės traukinio.

    Nesuprasdami, kad didžiulė dalis literatūros ir poezijos, ypač vaikų, – buvo parašyta sovietmečiu, kultūrine prasme be jokių kabučių sovietinių autorių. Kai ateis metas liustruoti ne tik Vanagaitės „Mūsiškius“, bet ir Nėries „Senelės pasaką“ su „žydėjimu vyšnių“, kiekvieno normalaus lietuvio, tautos patrioto, gimusio dar prieš atkurtą nepriklausomybę, sąmoningumas ims priešintis ir mes turėsime tą amžinai draskomą, savyje konfliktišką istorinę kultūrinę atmintį.

    Negalima istorine prasme ignoruoti to, kas nepatinka, nevalia amputuoti dalį reikšmingos kultūros, negalima nepatikliai bijoti visuomenės, nedera užsikimšus ausis laukti, kol laikas užtildys senučių balsus, o ta antroji Lietuva tiesiog savaime išnyks. Lietuvos savimonė ir kultūra negali būti gyva vien atrinktais mitais. Nes liksim tik su „arklio dominyko meilė“ ir amžinu „vanagu“. Išrinkęs pusę laivo lentų, liksi su gelda. Ir toli, kaip žinia, nenuplauksi.

    1. Kaip taikliai. Bet dabar tas ir vyksta. Atrenkamos laivo lentos. Visose gyvenimo srityse – mene, istorijoje, politikoje, teisėje ir pan.

  4. Labai neseniai buvo panašus atvejis, kai buvo sudorotas šou pasaulio atstovas (atleiskit nepamenu kas, senatvė matyt ) už nuomonę apie mažumas. Ir viskas buvo labai „demokratiška”. O dabar iš dviejų ūkio subjektų santykių, kai vienas kitam gerokai pagadina reputaciją ir yra paprasčiausiai išspiriamas už tokias kalbas, padarom kažkokią raganų medžioklę ir knygų deginimą. Tiesiog tos knygos parduodamos ten kur turi didžiausią vertę, t.y pagal svorį.

      1. Jonas tikriausiai turi omeny Ten Walls. Nors M. Adomaičio pažiūroms ir retorikai simpatijos nejaučiu, reiktų prisiminti, kad šis susipainiojęs sąvokose žmogus visų pirma pasisakė apie pedofiliją, o po to kažkaip, tikiu, kad tikrai galbūt nenorėdamas, prikabino ir gėjus.

        Ir tai galima sakyti sukūrė precedentą, įtvirtino tendenciją. Viešai smerkti, gėdyti ir siekti visomis išgalėmis, kad antagonistas nukentėtų finansiškai, taip pat reputacijos, karjeros ir socialinių ryšių prasme. Zabarauskas šiuo atveju nušluostė nosį net Tapinui, ir būtent pirmąjį reiktų vadinti moderniojo pjudymo pionieriumi. (Ironija).

  5. Tamsta Lidžita, jūsų dėtas ištrinčiau šitą komentarą su nuoroda, nes tai niekaip nesusiję su diskutuojama tema. Tolerastai-aktyvistai išties yra pasišlykštėtini, bet saugokite savo blogo rimtį, kad jis netaptų šiukšlynu. Ištrynus, ištrinkite ir mano šį komentą.

  6. Gerbiamas Mariau, visada su susidomejimu skaitau Jusu taiklius komentarus, kuriems 100% pritariu, bet si karta nesutinku. Ir stai kodel – Mindaugo komas tikrai ne i tema, bet daugeliu atveju , jei neturi savo blogo ( o juk dauguma musu neturi nei laiko, nei noro ji tureti) ir nori tik nuoroda i ka nors numesti , tai nera jokiu galimybiu tai padaryti, isskyrus prisegant ja prie kokio nors tavo skaitomo blogo komentaru, nors diskutuojama visiskai kitomis temomis. Zinoma, jei Mindaugas „sukuotu’ visas interneto platybes, gal kur nors ir surastu pokalbi apie tolerastus, kur galetu vietoje ir laiku prideti si savo koma, bet isties negali noreti, kad zmogus sitiek laiko ir pastangu tam paskirtu, argi ne? Taigi, as labai palankiai ziuriu i tuos „ne i tema’ komentarus, nebent tai piktybiski idiotu pezalai, kaip pvz : nuolatinis dejavimas del tinklapio temu ir krypties ir vistiek nuolatinis lankymasis jame. Tokie mazochistai, zinoma, turetu buti pasalinami „for their own good”, del savo paciu psichines sveikatos lygsvaros – kad nesikankintu, taip sakant. Visa kita gali buti kam nors idomu arba naudinga. Zinoma, cia tik musu susikertancios nuomones, o gerbiama Lidzita padarys taip, kaip blogo seimininkei norisi :):)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *