Čigonai (politkorektiškai romai) iki šiol yra viena labiausiai negerbiamų tautų pasaulyje.
Žydai ilgą laiką negerbti ne mažiau už juos ir vienintelis dalykas, kuris juos gelbėjo – gera finansinė padėtis (ko pasekoje jie net įgijo teritoriją).
Pasaulio istorijoje galima suskaičiuoti ir daugiau tautų be teritorijos, reta kurių bus vertinama teigiamai (aš, tiesą sakant, tokios net nežinau).
Neigiamą vietinių gyventojų požiūrį į atvykėlius daugeliu atveju lemia ne kažkokios objektyviai neigiamos tų žmonių savybės, o tai, kad jie kalba nesuprantama kalba, kitaip atrodo, nesilaiko toje vietovėje susiformavusių tradicijų, kažkuria prasme net ardo bendruomenes.
Atvykėlis yra lyg svečias, kuris trečią dieną pasmirsta.
Kokie įvyko pokyčiai Europoje, kad šiuo metu būtent klajoklis – laisvai iš vienos vietos į kitą besikilnojantis žmogus – tampa tam tikru idealu – laisvu, nepriklausomu, liberalių pažiūrių, plataus akiračio ir pan.?
Sakysite, netampa? Tampa. Ir tas procesas toks visa apimantis, kad daugelis turbūt net neatkreipia į tai dėmesio.
Kelionės į egzotiškas šalis, bastymasis po pasaulį „ieškant savęs”, studijos užsienyje ir galų gale gyvenamosios vietos keitimas, priklausomai nuo karjeros galimybių – procesai, kurie neišvengiamai veda žengti toliau – prie daugybinės pilietybės, o vėliau matyt ir prie Europos federacijos ar netgi tiesiog… Europos kaip unitarinės valstybės.
Negalima neigti teigiamų šių procesų aspektų tokių kaip platesnės veiklos galimybės ar įvairiapusiškesnis išsilavinimas, tačiau neigiamų aš įžvelgiu kur kas daugiau ir visų pirma tai teritorijos šeimininkų statuso atsisakymas bei neišvengiamas bendruomenių irimas.
Kai žmogų su teritorija sieja iš esmės tik profesinė veikla ir kai jis bet kada pasiruošęs išvykti kitur, jo investicijos į atitinkamą vietą yra minimalios – emocinių ryšių, bendruomenės kūrimo, tradicijų puoselėjimo, infrastruktūros ar bet kuria kita prasme.
Dalyvaujant vienoje TV laidoje, šalies turtingiausieji kaip Antanas Guoga iš esmės nuosekliai laikėsi pozicijos, kad netenkinant kaimo infrastruktūrai žmogus turėtų… keltis į miestą. Galimybė gaivinti kaimą jam atrodė nepriimtina visų pirma todėl, kad (ne pažodžiui) „kaimai nyksta visoje Europoje”.
Ir negali sakyti, kad pamelavo. Tiesiog… Kodėl žmogus iš teritorijos šeimininko, turinčio teisę reikalauti prižiūrėti teritoriją pagal jo poreikius, tapo tiesiog ekonominiu migrantu, kuris galų gale priverstas palikti gimtuosius namus, kaimynus, draugus ir keltis kur nors kitur, kur geriau moka, kur yra asfaltuotas kelias ar autobusas atvažiuoja dažniau nei du kartus per dieną?
Aš manyčiau, kad „globali” ekonomika nepalieka kitokių pasirinkimų, nes iš esmės tai minimalių kaštų ir maksimalios ekonominės naudos kapitalo savininkams ekonomika.
Kas yra pigiau – nutiesti kelią kaime ar… suvaryti gyventojus į daugiaaukštį, kur vienam gyventojui tenka vidutiniškai koks trisdešimt kvadratų? Koks darbuotojas yra pigesnis – tas, kuris turi namus kaime, žemės, gal dar net gyvuliuką ar tas, kuris neturi nieko, tik būsto ir automobilio paskolas? Kurį lengviau priversti dirbti viršvalandžius?
Megapoliai nėra Europos atradimas. Jie jau gana seniai egzistuoja Azijoje, Pietų Amerikoje, net Afrikoje. Dažniausiai tai yra tragiškų kontrastų miestai – su kostiumuotais verslininkais ar biurokratais, skubančiais į darbus kondicionuojamuose ofisuose, ir badmiriaujančiais ubagais lyg žiurkėmis besisukiojančiais aplinkui ir ieškančiais galimybės išgyventi dar vieną dieną.
Tie ubagai, nežinantys, kaip užsidirbti duonai, yra tokie pat klajokliai kaip tas Europos idealas – jie neturi tikrų namų ar kažkokios realios įtakos teritorijai, kurioje yra apsistoję.
Baisu, bet europinio klajoklio idealas gali atvesti į tą pat tašką, kuriame jau yra tos valstybės. Į tašką, kur miestas tampa namais tiems, kurie turi pinigų, ir pražūtimi tiems, kurie jų neturi.
O kaimų tuomet jau nebus. Bendruomenės, kuri galėtų efektyviai save ginti, irgi.