Prieš porą savaičių pastebėjau įdomią tendenciją – visi tie kovotojai su vatnikais, visi tie aršūs valstybės (bet iš tikro valdžios) šalininkai turi vieną tokį bendrą bruožą – rusizmą. Net nesu tikra, ar jie patys tai pastebi, bet jų kalboje gausu rusiškų žodžių, jie dažnai skaito ir cituoja šaltinius rusų kalba.
Pagalvojau, kodėl? Ir tada prisiminiau, kas man visados padeda suprasti valstybę – jei nesupranti, kaip veikia valstybė, pagalvok, kaip veikia šeima. Nes valstybė iš principo – labai didelė šeima, kur yra tėvai, vaikai, seneliai ir pan.
Taigi, ar kam teko dalyvauti skyrybų procese? Matėte tuos 2 žmones, kurie kadais vienas kitą mylėjo, gimdė bendrus vaikus ir kūrė bendrą gerbūvį? Girdėjote jų kaltinimus vienas kitam, panieką? O gal teko dalyvauti ir baudžiamojoje byloje, nes neretai greta civilinio proceso pasitelkiamas ir baudžiamasis?
Man visados atrodė keista, kaip žmonės, nugyvenę ne vienus metus po vienu stogu, skyrybų metu pasiunta ir bando perkąsti vienas kitam gerklę. Taip klaikiai, kad šiurpsta ir teisėjai, ir jų atstovai, ir šiaip visi, kas turi bent kokią galimybę tas pjautynes stebėti. Aš jau nekalbu apie tai, kad vaikai išstatomi už pėstininkus.
Ir tik visai neseniai supratau, kodėl – meilę lengviausia pakeisti neapykanta. Pripažinus, kad tą žmogų mylėjai (arba dar ir myli) būtų kur kas sunkiau jį paleisti, nei įtikinus save, kad jis yra parazitas, kuris griovė tau gyvenimą.
Įtikinus save, kad jo nekenti, nelieka liūdesio, skausmo, apgailestavimo… Lieka tik šiurpi neapykanta, kerštu degančios akys ir negailestingi smūgiai vienas kitam. O to pasekoje vaikus reikia vedžioti pas psichiatrus. Bet užtat tėvams lengviau.
Kažkas tokio ir su valstybe. Tie, kurie buvo lojaliausi, kurie nuoširdžiai dirbo sovietinei santvarkai, kurie movėsi kelnes prieš komunistų partiją, iki šiol nėra pamiršę tos meilės. Ir kaskart, maudamiesi kelnes prieš naująją valdžią, prisimena tą senąją ir tada ją koneveikia, kad nesijaustų išdavikais ir svetimautojais.
Jų kraujyje įaugę rusiški filmai, rusiškos knygos, rusiški keiksmažodžiai, netgi rusiška griežtos rankos politika (dėl ko jie visi taip myli Dalią Grybauskaitę). Užtat jie visur aplink mato rusiškumą – žmogus natūraliai labiausiai pastebi tai, kas jam pačiam būdinga. Ir tada užplūsta ta buvusios meilės nostalgija, kuri išliejama išvadinant visus aplink vatnikais, Kremliaus agentais ir pan. epitetais. Dažnai tai paskaninant visa tirada rusiškų keiksmų, žodelyčiais „von„, „žertva„, „suka” ir pan.
Ta prasme, skyrybos yra sunkus dalykas. Nepriklausomai nuo to, ar tu skiriesi su sutuoktiniu, ar su valdžia.
O aš su rusonaciukų valdžia gyvenau 5 metus, nuo 1985 metų iki 1990. Rusofašistinių šiukšlių nekenčiu kokius paskutinius 15 metų. Nereikia man ir „propagandos”. Nes puikiai matau, kokių perpistų smegenų yra ta šalis ir tiek žmonės. Per daug net nesigilinant, užtenka vien to fakto, kad dauguma tų šiukšlių iki šiol garbina Sovietų Sąjungą ir jos buvusius tironus.
Taip kad nekeičiau aš vienos valdžios į kitą. Turiu akis ir matau, kokia perpista ta šalis. Ir kokie perpisti visi, kurie kažkodėl nori su ta išsigimėlių šutve suartėti.
Pone Justai, Rusija nėra SSRS. Taigi, Jūs kalbate apie tai, kokia Rusija, o ne kokia SSRS. Ar pastebėjote, kad keikiatės rusiškai?