Apie tai, kodėl reikia remti žiniasklaidos priemones, labai taikliai parašė Aistė Paškevičiūtė įraše „Kas valdo jūsų žinias, valdo jus„. Aistė pažymėjo: „Jau ir Lietuvoje yra žiniasklaidos priemonių, kurios siūlo susimokėti už jų kuriamą turinį. Ačiū Dievui. Tai sąžininga ir pagarbu vartotojų atžvilgiu. Taip pat, kaip ir prašymai paremti finansiškai, jeigu kuriamą turinį laikote prasmingu. Tai, jog kitos priemonės to neprašo tiesiai šviesiai tėra optinė apgaulė. Jūs vis tiek susimokate. Visada. Tik klausimas – kuo. Labai dažnai nemokamos žiniasklaidos priemonės jums kainuoja brangiau nei mokamos.”
Visgi, galbūt ne visi supranta, kad šis principas galioja ne tik žiniasklaidos priemonėms (naujienų portalams ir pan.), bet apskritai visiems kūrėjams. Juolab, kad ir ta žiniasklaidos priemonės samprata šiuo metu nėra visiškai aiški. Tai, ko formaliai nelaikome žiniasklaidos priemone, dažnai iš esmės lygiai taip pat formuoja mūsų nuomonę, pvz. žinomi žmonės, pasisakantys politikos ar kitais klausimais savo FB paskyrose, Twitter’yje ir t.t. Mums gali atrodyti, kad tai – tik jų asmeninis požiūris, paatviravimas, tačiau daugeliu atvejų už to stovi konkretūs užsakovai ir konkretūs pinigai.
Nes jums svarbu, už ką balsuoja jūsų mėgiama TV žvaigždė ar tinklaraštininkas ir todėl jo pasisakymas šiuo klausimu gali būti puikiausia preke, lygiai kaip ir jo pasidalinimas nuomone apie daugiabučių administravimą (pamenate, kaip privačiuose namuose gyvenančios žvaigždutės piktinosi administratorių parinkimu daugiabučiams, o po to paaiškėjo, jog jiems už tai buvo sumokėta?). Tokių atvejų daugybė!
Absoliuti dauguma visuomenėje žinomų žmonių prekiauja savo nuomone, nes… Taip, jiems reikia apmokėti sąskaitas, nusipirkti gražių rūbų, kvepalų, apsilankyti tuose restoranuose, nuotraukas iš kurių kelia jums paerzinti. Jų nuomonė yra prekė, o jūs esate pirkėjas, tik to nežinote, nes už jus sumoka koks nors politikas, įmonė ar pan.
Aš neprekiauju savo nuomone, nei vienas mano įrašas nebuvo apmokėtas kokio nors suinteresuoto subjekto (sakau drąsiai, jei meluoju – dėkit įrodymus ant stalo!), bet visgi… Rašyti nemokamai yra didelė prabanga, kuri reiškia, kad aš mažinu savo pajamas kitose srityse, be to, patiriu išlaidų (domenas, serveris ir pan.).
Atėjo laikas, kai supratau, kad rašymas dėl rašymo yra svarbu man pačiai, bet taip rašyti galiu savo kompiuteryje arba tiesiog FB. Tam man nereikia tinklaraščio, nereikia kažkokių apžvalgų, medžiagų rinkimo, iliustracijų ir t.t. Tai aš darau ne dėl savęs. Tai darau dėl skaitytojų, kuriems, norisi tikėti, yra įdomu, ką galvoju ir kurie galbūt netgi pasinaudoja mano įžvalgomis, priimdami vienus ar kitus sprendimus. Galų gale, gaudama nors kokių pajamų iš rašymo, galėčiau pabandyti įgyvendinti kai ką naujo, pvz. imti interviu (kam dabar iš esmės neturiu pinigų), rašyti straipsnių ciklus ir t.t.
Jei tai, ką rašau, jums yra aktualu ir naudinga – paremkite mane.
Nes kitaip vieną dieną galiu tiesiog sustoti. Nežinodama, ar jums to reikia ir… taupydama savo pačios laiką bei lėšas. Paremti galite visiškai simboline suma, nes paramos faktas man svarbesnis nei skiriamų lėšų dydis.
Tai ar man pavyks įgyti nors… 50 patronų?
Paremti. Ačiū.
Aš jus skaitau, bet deja artimiausiu metu paremti negalėsiu, nes neturiu galimybių atlikti internetinių mokėjimų.
Ačiū, kad skaitote 🙂 Kas gali paremia, kas negali – ne 🙂 Tai tikrai nėra privaloma 🙂
Na jaučiuosi įsipareigojęs, skolingas kažkaip atsidėkoti. Rimtai. Tai miniu ne dėl noro įsiteigti, o išties nuoširdžiai. Man patinka kaip ir ką rašote.
Dėkui. Šie žodžiai man reiškia ne mažiau už finansinę paramą 🙂