Senas posakis teigia, kad diskusijose gimsta tiesa. Ir aš kas kartą iš naujo įsitikinu šios fundamentalios taisyklės nenuginčijamumu.
Laimingo atsitiktinumo dėka, teko diskutuoti su viena ponia, kuri tvirtino, kad darbo rezultatai yra „šakėmis ant vandens rašyti„, o vadovą reikia pakeisti, jei tas nepatinka darbuotojams.
Girdėta? Man tai labai. Kai išgirstu teiginius, kad darbo rezultatai yra „šakėmis ant vandens rašyti”, o vadovo tinkamumas nustatinėjamas pagal darbuotojų simpatijas, tai iš karto žinau, kad diskusija vyksta su biudžetininku. Ta prasme, net klausti nereikia. Savaime aišku.
Joks privačiam sektoriuje dirbantis darbuotojas (net mažiausiai kompetentingas) nepasakys, kad jo darbo rezultatai yra „šakėmis ant vandens rašyti” arba kad reikia pakeisti vadovą, nes anas jam nemielas. Privačiame sektoriuje žmogus žino, ko darbdavys iš jo nori. Ir tai labai supaprastina visą procesą – jei esi pardavimų vadybininkas, turi pardavinėti. Jei esi buhalteris, turi tvarkyti apskaitą. Jei esi apsauginis, turi užtikrinti objekto/asmens saugumą. Ir t.t., ir pan.
Tuo tarpu biudžetininkas dažnai nežino nei kas jo darbdavys (kažkokia ten abstrakti valstybė), nei ko iš jo norima. To pasekoje darbas atliekamas ne siekiant kažkokių rezultatų, o tiesiog dėl to, kad gauti algą.
Aišku, net ir biudžetininkas supranta, kad ta alga mokama už „kažką„. Kadangi tas „kažkas” jam ir pačiam nelabai aiškus, tai dažniausiai padaroma išvada, kad tai – laikas. Nes laikas yra vienintelis griežtai apibrėžtas darbo parametras biudžetinėje įstaigoje.
O kad laikas būtų išnaudotas „prasmingai”, biudžetininkas prisigalvoja visokios veiklos ir dėl to jam visai nekeista tą laiką vilkinti – jis gali laikytis nereikalingų formalumų, prašinėti užpildyti nereikalingas formas, siuntinėti interesantus pirmyn – atgal ir tokiu būdu reikalą, kurį būtų galima sutvarkyti per 3 val., tvarkyti 3 ar 4 dienas. Biudžetininkas laimingas, nes jis turi darbo. Ir nesupranta, kuo nepatenkintas tas jo interesantas, kuris tarsi irgi turi darbo, ir irgi galėtų džiaugtis tuo.
Tuo tarpu privačiame sektoriuje tuščiai švaistomu laiku džiaugtis neįmanoma, nes darbas matuojamas rezultatais, o ne laiku. Privatininkas žino, kad, kol jis gaišta atlikdamas nereikalingus formalumus, jo įmonė neuždirba pajamų, rezultatyvumas mažėja.
Ir štai čia kyla konfliktas – biudžetininkas nori sugaišti kuo daugiau laiko, privatininkas – kuo mažiau. Biudžetininkui svarbu „prastumti darbo dieną”, privatininkui – produktyviai išnaudoti dieną ir gauti pajamų.
Kitas svarbus skirtumas tarp biudžetininko ir privatininko yra tai, kad biudžetininkas dažnai neįsivaizduoja, kaip atsiranda pinigai. Jis žino, kad pinigai tam tikrą mėnesio dieną pervedami į banko sąskaitą. Ir tai realiai viskas, ką jis apie tai žino. Na, galbūt dar tai, kad juos perveda, nes jis ateina į darbą ir būna ten 8 valandas 5 dienas per savaitę.
Tačiau iš kur tie pinigai atsiranda, kodėl jie mokami būtent jam – tai dalykai, apie kuriuos biudžetininkas tiesiog negalvoja. Nes kam galvoti apie tai, kam neturi įtakos?
Tuo tarpu privatininkas dažniausiai žino, kaip tie pinigai atsiranda ir kodėl jie pervedami būtent jam. Taip pat privatininkas žino ir tai, kad, jei jis nepasieks tam tikrų rezultatų, tai pinigų nebus. Ir pervedimo nebus. Arba tas pervedimas bus atliktas geresniam darbuotojui.
Žodžiu, privatininkui aiškus priežastinis ryšys tarp jo veiksmų (darbo kokybės) ir užmokesčio. Tuo tarpu biudžetininkas apie tokį ryšį nesusimąsto, nes jo dažniausiai tiesiog nėra (nemaža dalis biudžetininkų ne tik nekuria pridėtinės vertės, bet ją „ėda”).
Čia kyla kitas (dažniausiai politinis) privatininko ir biudžetininko ginčas, kai privatininkas sako, kad verslui reikia sudaryti sąlygas pasirinkti gerus darbuotojus, o biudžetininkas sako, kad svarbiau užtikrinti, kad kokia nors mama nebūtų atleista iš darbo (kad ir kaip prastai ji dirbtų). Atitinkamai biudžetininkui bet kokia darbdavio „teisė” asocijuojasi su jo teisių pažeidimu, nes… Kaip darbdavys gali nuspręsti, kokių jam reikia rezultatų? Juk svarbiausia, kad būtų darbo vieta! Ir kad algą pervestų!
Būtent šis diskursas šiuo metu vyrauja viešojoje erdvėje, aptarinėjant naujojo Darbo kodekso projektą. Privatininkai supranta, kad pernelyg plačiai suprantamos darbuotojo teisės trukdo dirbti efektyviai ir net gali lemti bankrotą. Tuo tarpu biudžetininkai mano, kad darbdavys turi atitikti darbuotojo lūkesčius, o ne priešingai.
Kas galėtų išspręsti šį „užprogramuotą” nesusikalbėjimą? Migracija iš privataus į viešąjį sektorių ir atvirkščiai. Dirbdamas privačiame sektoriuje, darbuotojas išmoktų efektyviai naudoti laiką, kas jam vėliau būtų naudinga ir valstybiniame sektoriuje. Tuo tarpu valstybiniame sektoriuje įgytas žinias asmuo galėtų panaudoti planuojant tam tikrus procesus įmonėje (viešieji pirkimai, dokumentacijos tvarkymas ir pan.). Deja, šiuo metu tendencija yra tokia, kad daugelis žmonių pradėję dirbti valstybiniame sektoriuje niekados nepereina į privatų (garantijos, kategorijos, užtikrinta darbo vieta ir t.t. ir pan.), o pradėję dirbti privačiame sektoriuje nepereina į valstybinį (biurokratizmas, mažos algos ir t.t. ir pan.).
Dėl to formuojasi dvi priešingo požiūrio darbuotojų kategorijos – tie, kurie dirba verslui ir tie, kurie dirba valstybei. Ir nors jie kalba visiškai skirtingomis kalbomis, tačiau dažnai turi spręsti bendrus reikalus. Deja, esant minėtiems skirtumams rasti bendrą vardiklį gali būti net neįmanoma. Ir todėl valstybė turėtų dėti visas pastangas, kad valstybinis sektorius nebūtų atribotas nuo privataus ir kad vyktų darbo jėgos migracija.
Šiuo metu valstybės politika orientuota priešingai – pretenduojant į daugelį pozicijų, reikia turėti patirties dirbant… valstybiniame sektoriuje. Taip, taip, valstybiniame sektoriuje, o ne toje konkrečioje srityje, kuriai reikalingas dirbantysis. Sunku paaiškinti, kuo būna pagrįsti tokie reikalavimai, nes finansininkas gali vienodai gerai atlikti savo pareigas tiek privačioje kompanijoje, tiek valstybės tarnyboje. Ir žinių jam reikės iš esmės tų pačių.
Pastebėtina, kad apskritai nėra tokios profesijos kaip „valstybės tarnautojas” arba „biudžetininkas” (bet kuris asmuo dirbantis iš valstybės biudžeto išlaikomame juridiniame asmenyje). Nepriklausomai nuo to, kad dirbama valstybei, dažniausiai reikalinga kvalifikacija, kuri gali būti įgyta ir privačiame sektoriuje.
Dėl išvardintų priežasčių manau, kad reikalavimai turėti patirties dirbant valstybės tarnyboje yra pertekliniai, orientuoti į tai, kad apsunkinti privatininkų patekimą į bent kiek atsakingesnes pozicijas valstybiniame sektoriuje. O juk būtent tai ir lemia, kad privatus sektorius nesusikalba su valstybiniu! O valstybės tarnautojai kokio nors nelaimingo atsitiktinumo dėka praradę darbą nesugeba įsidarbinti privačiame sektoriuje. Nes nesupranta, kad ne už laiką mokama.
LT dirbančiųjų mąstymo tipo (švelniai tariant 😉 išvedimas iš darbo pobūdžio pasirinkimo ? šalyje, iš kurios masiškai emigruojama, kur gyventojų pilietiškumo indeksas beveik nulinis, o kritinę masę rinkėjų tuoj sudarys pensininkai ir nesigaudantys, ką, dėl ko ir į ką renka ? nei „valstybės politikos”, nei normaliai veikiančių valstybės struktūrų (t.y. tikro biudžetininkų darbo) čia ir būti negali, kol gyventojų dauguma tiek tamsi, jog nelabai ir gaudosi, kam tas Darbo Kodeksas (ir kiti įstatymai, pvz., vietos savivaldos, viešojo administravimo) apskritai reikalingi 😉 gal šviečiant tautą pradžiai praverstų du DK variantai : ypač reglamentuojantis darbo laiką ir darbo rezultatus – biudžetininkams, ypač liberalus – privačiajam sektoriui ? 😉
Abejoju, ar yra toks kodeksas, kuris išmokytų dirbti efektyviai, nors mintis – labai įdomi.
Mano subjektyviu požiūriu pagrindinės problemos:
1. Mentalitetas, nedievinu privataus verslo, bet biudžetininkų mąstymas kartais tiesiog užmuša. Ypač jų įsivaizdavimas, kad valstybė ir jos interesai tai jie (tam tikra institucija, ar joje tam tikrą postą užimantis žmogus). Karjerą biudžetinėje įstaigoje pradėjęs žmogus labai retai po to sėkmingai dirba privačiame sektoriuje ar yra jo pageidaujamas.
2. Absoliutus nesuvokimas iš ko atsiranda valstybės biudžetas ir nuo ko jie patys priklauso.
Savotiškas finansinis aklumas t.y. žiūrėjimas į valstybės pinigus, kaip neišsenkamą kapšą pinigų. Pavyzdys mokytojai, kurie streikuoja kad jiems pakeltų algas, bet nemato iš kur jas realiai galima būtų pakelti pvz. mažinant tą patį mokyklų, universitetų skaičių, švietimo biurokratines įstaigas ir t.t. Dabar atėmė 10 mln. EUR iš vaikų neformaliojo švietimo ir yra patenkinti.
3. Iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie sistemą, kuri savęs nenori keisti. Pokyčiai galimi tik atėjus kitam su sistema nesusijusiam žaidėjui. 2008 m. krizė buvo galimybė reformuoti viešąjį sektorių, tačiau A. Kubilius nieko nepadarė, buvo panaikinti tik neegzistuojantys etatai. galima palyginti kiek bedarbių atsirado iš viešojo , kiek iš privataus sektoriaus. Viskas į vienus vartus. Visas krizės krūvis teko privatininkams per mokesčius ir t.t. . Manau klaida buvo kad imtos paskolos nieko nereformuojant. Jeigu būtų einama per Tarptautinį Valiutos fondą rimtų struktūrinių reformų už paskolas iš Lietuvos būtų reikalaujama, bet Šimonytė ir Kubilius pasirinko kitą kelią palankų biudžetininkams ir su jais glaudžiai susijusiems politikams.
Iš esmės su Jumis sutinku ir taip pat manau, kad be reformų tikėtis pokyčių valstybės sektoriuje negalima. Aišku, reformos turėtų būti esminės – daugelio institucijų atsisakymas, etatų mažinimas, aiškiai apibrėžtos kompetencijos, terminuotos sutartys ir pan.
Per krizę reformuot viešajį sektorių, taip dar padidinant bedarbių skaičių? Kubilius būtų to neišgyvenęs 🙂
Nebūtina tai daryti per šoko terapija ir iš karto atleidžiant visus. Latvijoje krizę gana aštriomis struktūrinėmis viešojo sektoriaus permainomis suvaldžiusio Dombrovskio niekas nenupūtė. Galite pabrowsinti, kaip Europos mąstu bei pasaulinių ekonomistų dėl susitvarkymo su krize jis vertinamas, ir kaip Kubilius (nieko asmeniško, tik konkreti problema ir jos sprendimas). Taip pat palyginti kur dabar yra Lietuva, o kur Latvija.
Superinis straipsnis! 🙂
Ačiū 🙂