Dauguma žmonių, sužinoję, kad nesu ištekėjusi, klausia, ar mes (aš ir mano gyvenimo partneris) ketiname tuoktis. Ir labai nustemba sulaukę automatiško atsakymo „ne”. Vieni gilinasi į priežastis („o tai nenorite šventės?”, „o kodėl?”), kiti tiesiog nutyli, bet nustebimas jaučiasi.
Ir jis gal dar būtų mažesnis, jei tas nenoras kiltų iš „plevėsos” vyro pusės, bet keisčiausia dalis čia yra ta, kad santuokos nenori… moteris.
Kaip moteris gali nenorėti ištekėti? Ir kodėl absoliuti dauguma moterų… nori ištekėti?
Apie šiuos dalykus susimąsčiau perskaičiusi Aistės Paškevičiūtės Facebook.com įrašą apie tai, kad moterys visados pasiruošusius santuokai, bet visgi… santuokos nutraukimo iniciatorėmis daugeliu atveju tampa taip pat moterys.
Aistė svarstė, kad tai lemia tai, jog geriau būti vieniša mama nei jaustis vieniša, bet formaliai turėti vyrą.
Iš dalies sutikčiau ir manau, kad kartais tai tikrai tinka – juk lengviau rūpintis tik vaikais nei vyru ir vaikais, nieko negaunant atgal, bet… Paradoksas tas, kad aš pastebiu dažną transformaciją iš „mielos merginos” į „piktą bobą”. Ir ta transformacija kaip taisyklė sutampa su santuokos/vaikų gimimo datomis.
Esate pastebėję? Maloni moteris išteka ir… tampa pikta. Vaiko vyrą, šaukia ant vaikų, skundžiasi gyvenimu, auginasi lašinius ir (manau) tyliai svajoja, kaip puikiai būtų susiklostęs jos gyvenimas, jei ne tas… tas… TAS.
Frazė „tu man gyvenimą suėdei!” tiesiog tautosaka ir, o paradokse, jos beveik niekados neišgirsi iš vyrų, dažniausiai tik iš moterų.
Tai kas gi nutinka su tais moterų gyvenimais po vestuvių? Kaip vyrai juos suėda?
Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikėtų identifikuoti, ko moterys tikisi iš vestuvių.
Ir čia, drįsčiau spėti, kad absoliuti dauguma tikisi to, ko… nebus. Taip, vestuvės gali lemti daug pokyčių, jei tekama už kitos kultūros, kito socialinio sluoksnio atstovo, jei iki vestuvių kartu negyventa ir pan. Kitu atveju viskas lieka panašiai kaip ir iki jų – reikia eiti į darbą, tvarkyti namus, taupyti, gaminti valgį ir t.t. ir pan.
Santuoka visai kaip vaikų auginimas – šiek tiek pramogų ir pilka kasdienybė, atmiešta skubos ir krūvos reikalų – pagaminti, išskalbti, sutvarkyti, padaryti.
Bet kuri moteris tikisi po vestuvių… gyventi taip pat kaip iki vestuvių? Jokia!
Kitu atveju jos nė nesvajotų apie tą baltą suknelę kaip kokį atpirkimą už nuodėmes.
Noras ištekėti (ne gyventi kartu, ne susilaukti bendrų vaikų, bet būtent ištekėti) nulemtas to magiško TV filmų ir meilės romanų įvaizdžio, kad tai – kokybiškai nauja pradžia.
Įdomu tai, kad labai daug moterų, paklausus, kas pasikeistų mano gyvenime po vestuvių, sako, kad daug kas arba viskas, tačiau detalizuoti negali. „Mes kartu gyvename, miegame, turime bendrą biudžetą, bendrus namus, bendras atostogas. Ką pakeistų santuoka?” – kaskart maždaug taip skamba mano klausimas. Ir atsakymas dažniausiai yra „daug ką”. Bet ką būtent?
Kai kurios bando blefuoti, kad neva atsiras vaikai, tačiau išgirdus argumentą, kad nematau problemų susilaukti vaikų ne santuokoje, yra priverstos iškelti rankas, nors… Vis tiek slapčia tikisi, kad santuoka lyg stebuklų lazdelė keičia gyvenimą.
Situaciją itin komplikuoja, kad moterys iš esmės nelinkusios kalbėti atvirai. Na, nebent apie savo drauges, kai jos negirdi, – žinoma.
Kitu atveju, moteris iki santuokos apsimetinės patenkinta savo gyvenimu, dėl ko vargšas būsimas sutuoktinis dažnu atveju nė nesupras, kad turėtų kažką keisti ar taisyti.
Jam gali patikti jų butas, mašina ir draugas Juozas, kuris per šventes tradiciškai apvemia unitazą. Tad… Ar įsivaizduojate, koks jam šokas, kai jis staiga sužino, kad žmona nori kraustytis į namą, pakeisti automobilį ir… nebekviesti Juozo?
Aš beveik neabejoju, kad dauguma vyrų po vestuvių pasijunta apgauti. Nes tas, kas buvo anksčiau ir regis abiems patiko, staiga tampa… problema. „Čia netilps vaikai – per mažai kambarių, pažiūrėk į tą mūsų kledarą – prieš kaimynus gėda, Juozas? Tik jau ne Juozas… Eilinį kartą nuvems sienas,” – bamba žmona.
Ir vyras staiga pasijaučia toks… mažas, nevykęs, nuvylęs ją. Vis dažniau ima leisti laiką su draugais ar užsisėdėti darbe.
Moteris tuo tarpu gauna „patvirtinimą”, kad jų gyvenimas tikrai niekam tikęs ir štai – ateina ta diena, kai jai jos „potenciali” laimė ima sietis nebe su santuoka, bet su…. skyrybomis. Juk jei ne tas šmikis, viskas būtų buvę gerai, ar ne?
O blogiausia toje standartinėje nelaimės istorijoje yra tai, kad… šeima niekados nesibaigia, jeigu yra vaikai. Gali išsiskirti, gyventi atskirai, megoti su kitais žmonėmis, vaikščioti į pasimatymus, bet… Tu visados liksi mama. O tas žmogus, kuris tave nuvylė, liks tavo vaikų tėvu.
Ir iššūkių nesumažės, veikiau atvirkščiai – statistika ir skyrybų bylų praktika byloja, kad paprastai nutraukus santuoką buvusių sutuoktinių materialinė padėtis pablogėja. Tuo tarpu galimybės sulaukti pagalbos sumažėja.
Dėl to atsakymas į klausimą „kodėl aš noriu ištekėti?” turėtų būti „nes mums gerai kartu”, „nes noriu nugyventi su šiuo žmogumi visą gyvenimą”, bet ne „nes tada viskas pasikeis”.
Nes nepasikeis.
Cit.: „Dėl to atsakymas į klausimą „kodėl aš noriu ištekėti?“ turėtų būti „nes mums gerai kartu“, „nes noriu nugyventi su šiuo žmogumi visą gyvenimą“, bet ne „nes tada viskas pasikeis“.
Nes nepasikeis.”
Šiaip jau turėtų kažkas keistis, nes santuoka yra oficialus įsipareigojimas gyventi kartu, tad atsiranda papildomo saugumo (ir finansinio, ir kitokio) bei tam tikro santykių stabilumo.
O dėl santuokos motyvų, tai ir šįkart vėlgi labai taikliai pastebėjote. Geri motyvai santuokai yra kaip tik tokie, kokius suformulavote.
O tas santuokos motyvas, kad kažkas („viskas”?) pasikeis po santuokos, tai sakyčiau, yra motyvas, nužudantis santuoką, nes (nesąmoningai) tikimasi būtent partnerio pasikeitimo, kuris beveik visada neįvyksta.
O kuo skiriasi „oficialus” įsipareigojimas nuo „neoficialaus” įsipareigojimo? Sakysite, kad „saugumas”. Bet iš kur tas saugumas? Vėlgi ILIUZIJA, kad dabar jau tas žmogus nepabėgs ir pan. Nors jis GALI PABĖGTI. Dėl finansinio saugumo, tai saugiau gyvent nesusituokus (jei pasitiki savo partneriu), kadangi susituokus sutuoktiniai už viską atsako bendrai ir vieno iš sutuoktinių nelaimės atveju visi išieškojimai nukreipiami į abu. Neveltui dauguma verslininkų fiktyviai skiriasi.
Cit.: „O kuo skiriasi „oficialus“ įsipareigojimas nuo „neoficialaus“ įsipareigojimo? ”
Tuo, kad oficialus įsipareigojimas yra įregistruotas valstybės įstaigoje ir jo nesilaikymas turi teisines pasekmes, neoficialus įsipareigojimas nėra įregistruotas ir teisinių pasekmių neturi, tik moralines.
Cit.: „Sakysite, kad „saugumas“. Bet iš kur tas saugumas? Vėlgi ILIUZIJA, kad dabar jau tas žmogus nepabėgs ir pan. Nors jis GALI PABĖGTI.”
Tai jis oficialiai įsipareigojo nepabėgti, todėl tai ir yra saugesnis variantas už tą neoficialųjį.
Kitas klausimas yra saugumo iliuzija, kuri kyla dėl to, kad įsipareigojimas yra oficialus. Čia Jūs esate teisi, jei turite minty būtent absoliutųjį saugumą, nes absoliutus saugumas šiuo atveju yra tikrai iliuzinis. Tačiau apskritai imant, esant oficialiam įsipareigojimui saugumas santykinai (pabrėžiu žodį „santykinai”) yra didesnis už tą saugumą, kuris būna, kai įsipareigojimas yra neoficialus.
Cit.: „Neveltui dauguma verslininkų fiktyviai skiriasi.”
Jeigu tie verslininkai yra durniai, tai tegu sau skiriasi. Man dėl to nei šilta, nei šalta. Nes finansinio saugumo prasme kaip tik yra geriau, kai vieno iš sutuoktinių verslui bankrutavus skolų naštą pasidalija abu sutuoktiniai – taip lengviau išsimokėti skolas.
Teisines pasekmes gali turėti tiek tas, tiek tas įsipareigojimas 😉 Tik procedūros skiriasi. Nors kalbant apie šeimą man labai nyku, kai visi puola apie „teisines pasekmes” kalbėti. Šeimos kūrimo pagrindas turėtų būti kitas.
Dėl saugumo irgi nesutinku, nes žinau daug porų, kurios draugavo daug metų, o susituokę pabuvo trumpai – matyt iliuzinis saugumas yra labiau kliūtis nei pagalba išsaugoti santykius.
O dėl neva „durnių” verslininkų ir „skolų išmokėjimo”, tai vat man įdomu, ar nepasieistų Jūsų nuomonė, kai antstoliai parduotų visą turtą ir nurašytų abiems nuo algų po 50 proc. iki MMA ir po 70 proc. virš MMA ir kai pvz. keturių asmenų šeimai be būsto pragyvenimui liktų… Kokie 400 Eur.
Cit.: „Šeimos kūrimo pagrindas turėtų būti kitas.”
O kas sako kitaip, Lidžita? Aš su Jumis sutinku, kad šeimos kūrimo pagrindas turėtų būti kitas, ir Jūs jau pasakėte savo straipsnyje, koks tas šeimos kūrimo pagrindas turėtų būti.
Cit.: „Dėl saugumo irgi nesutinku, nes žinau daug porų, kurios draugavo daug metų, o susituokę pabuvo trumpai – matyt iliuzinis saugumas yra labiau kliūtis nei pagalba išsaugoti santykius.”
Tai iliuzinis saugumas visada blogai, Lidžita. Čia Jūs esate visiškai teisi, ir aš dėl to nesiginčiju.
Cit.: „O dėl neva „durnių“ verslininkų ir „skolų išmokėjimo“, tai vat man įdomu, ar nepasieistų Jūsų nuomonė, kai antstoliai parduotų visą turtą ir nurašytų abiems nuo algų po 50 proc. iki MMA ir po 70 proc. virš MMA ir kai pvz. keturių asmenų šeimai be būsto pragyvenimui liktų… Kokie 400 Eur.”
Mano nuomonė dėl to tikrai nepasikeistų. 🙂 Nes tokie antstolių veiksmai reikštų, kad abu sutuoktiniai kalti ir todėl abu turi atsakyti už klaidas. Aišku, gaila, kad žmonės tiek skolų prisidaro, kad antstoliams tenka griebtis tokių blogų veiksmų, bet už klaidas reikia mokėti.
Augustai, antstoliai nevertina, ar abu sutuoktiniai kalti, ar vienas 🙂 Tiesiog jei teismas priteisia tam tikrą sumą iš abiejų (o kai yra santuoka, tai praktiškai visos prievolės laikomos bendromis), tai ir išieško iš abiejų (nesvarbu, kad kitas gal nė nežinojo apie tą skolą). Kitas dalykas, kad išieškomos sumos dydis irgi nustatytas CPK, jis – idiotiškas, bet čia antstoliai taip pat nieko nevertina. Taigi, reziumuojant „kaltė” čia nėra esminis faktorius. Jei kažkuris sutuoktinis santuokos metu įgyja skolų, kurių negali išmokėti, tai daugeliu atveju baigsis finansiniu krachu visai šeimai.
Cit.: „Jei kažkuris sutuoktinis santuokos metu įgyja skolų, kurių negali išmokėti, tai daugeliu atveju baigsis finansiniu krachu visai šeimai.”
Vadinasi, susituokus reikia būti atsargiam, kad neprisidarytum tokių skolų, kurių negali išsimokėti vienas pats. 🙂 Tai paprasta.
Kita vertus, jei tai yra kliūtis tuoktis, tai valstybei reiktų keisti (reiktų daryti spaudimą įstatymų leidėjui, kad jis pakeistų) įstatymus taip, kad vienam iš sutuoktinių prisidarius skolų, antstoliai netrukdytų kitam sutuoktiniui ramiai gyventi. Iš kitos pusės žiūrint, tai čia yra nemaža landa sukčiavimui, kai vienas sutuoktinis prisidaro skolų ir jas perkelia ant visos šeimos pečių, o pats neketina mokėti nė cento iš savo kišenės.
Tas naivus tikėjimas, kad valstybė suinteresuota visų gerove… 🙂 Paprastesnis ir lengvesnis būdas yra tiesiog NESITUOKTI, nes oficiali šeima yra tas darinys, kuris amžinai nukenčia bet kokiu atveju (pvz. trėmimai į Sibirą). Dėl to tos šeimos ir registruojamos, kad esant reikalui jas paveikti. Aišku, kas be įrašo valstybės registre gyventi negali, tai gali vargti ir bandyti pakeisti įstatymus… 🙂 Nors nieko čia labai nepakeisi, nes visame pasaulyje taip. Jei oficialiai deklaruoji, kad esi šeima ir viskas bendra, tai ir kreditoriai logiškai laiko, kad viską, ką skoliniesi, panaudosi šeimos poreikiams ir atsakys visa šeima. Turiu klientę moterį, kuri faktiškai su vyru net nebegyveno, bet oficialiai buvo susituokę. Vyras prisiėmė skolų, o ją po jo mirties užpuolė jo kreditoriai. Teko jai bankrutuoti.
Jau ir konkretų pavyzdį, panašų į mano paminėtą sukčiavimą, turime:
Cit.: „Turiu klientę moterį, kuri faktiškai su vyru net nebegyveno, bet oficialiai buvo susituokę. Vyras prisiėmė skolų, o ją po jo mirties užpuolė jo kreditoriai. Teko jai bankrutuoti.”
Moterų motyvų vyras iki galo nesupras.
Vienintelis garantas yra meilė ir pagarba
Tikrai taip.
Nesu moteris, bet manau kad jūs esate teisi. Taip, šiais laikais bent lietuvių sąmonę įtakoja televizija, filmai, serialai, romanai skirti moterims, visokios „tauputės bibliotekos” (siaubinga kaip rinkodarininkai bruka meilės romanus moterims). Vienu žodžiu visa šiuolaikinė pop kultūra plačiąją prasme įbruka į samonę vestuves kaip na esminį lūžį po kurio šeimoje atsiranda ROJUS. Ir aš esu už gyvenimą santuokoje, bet žmonės pragyvenę „susimetę” (nieko nenoriu įžeisti) kartu N metų, net susilaukę vaikų tikrai yra keisti jei stebisi, kad po vestuvių nieko nepasikeitė. Kaip išvengti nusivylimo? Iki vestuvių negyventi kartu, įdėmiai susipažinti su išrinktojo/išrinktosios tėvais (tas būtinai), nes atsiminkite jūsų gyvenimo partneris po ~30 metų bus toks pat kaip jo tėtis/mama – ar jis jums toks patiks? Ar jums DABAR patinka jūsų išrinktojo tėvai? Tai labai svarbu. Obuolys nuo obels netoli rieda. Motyvas gyventi šeimoje linkęs manyti turėtų būti toks kaip ir surašėte: „nes mums gerai kartu” bet kaip jums gera kartu jei sulyg kiekvienais metais jūsų išrinktoji/išrinktasis vis panašės į jo/jos tėvus kurie dabar jums nepatiko. Tokios padrikos mano mintys.
O su gerb. Mariumi visiškai sutinku. Taikliai pastebėta dėl abiejų (būsimųjų) sutuoktinių tėvų.
Tikrai ne visia vaikai panašūs į tėvus 🙂 Kai kuriais atvejais tai tinka, bet daug atvejų, kai ne 🙂