Kodėl politikai taip nemyli vaikų?

Artėjant rinkimams, kiekvienas, net ir labiausiai nususęs, rinkėjas gauna padididintą politikų dėmesį – žadama pakelti algas, pensijas, nedarbo išmokas. Jaunasis konservatorių lyderis netgi siūlo vykti į užsienį, eiti į kavines ir įtikinėti rinkėjus grįžti į Lietuvą! Kam jų čia reikia ir ką čia su jais veikti, yra atskiras klausimas, tačiau emigrantai yra viena tų rinkėjų grupių, kuria santykinai lengva manipuliuoti – negyvendami Lietuvoje jie sunkiai orientuojasi Lietuvos politinėje realybėje ir užtat lengvai pasiduoda populistiniams kliedesiems, kaip jiems pasiūlys darbo vietas už anglišką algą ir sutiks oro uostuose su gėlėmis ir šampanu. Lyg tremtinius grįžtančius iš amžinojo įšalo žemės (nors ir tų laukė tik kuklios tremtinių pensijos).

Praėjus rinkimams, tie patys konservatoriai sakys, kad emigruoja tik lūzeriai ir kam čia jų išvis reikia, o žmonėms duoti žuvies nerekomenduoja Švietimo ministerija, nes gavę žuvies neišmoks žvejoti.

Ir gyvenimas grįš į savo vietas – emigrantai pyks ant Lietuvos, Lietuva – ant emigrantų, bedarbiai – ant Darbo biržos, pensininkai – ant SODROS ir t.t. ir pan.

Bet šiaip rinkimai yra gražus laikas – politikai traukia slapčiausias plebso svajones ir žada, kad va šioje kadencijoje tai jau tikrai jos taps realybe! Jautiesi lyg vaikas, kuris stovi pilnoje žaislų parduotuvėje, o mama tau žada, kad rytoj (jau rytoj!) tau nupirks visus tuos lego, nintendo ir viską, ką panorėsi. Bet atėjus rytdienai mama išeina į darbą ir net neužsimena, kad dar apsilankysite toje žaislų parduotuvėje. Mama gi žino – pinigų tiems žaislams nėra. O vaikas laukia kito vizito, kito pažado. Ir taip jau kone 30 metų.

Bet kai kam politikai nežada nieko. Per jokius rinkimus. Ir nors ta grupė yra labiausiai pažeidžiama ir reikalingiausia globos, bet apie ją politikai nekalba. Net ir tas konservatorių vadinamasis lyderis, kurio žmona – edukologė, besirūpinanti visokiais tai mentoriais labai mokių tėvų vaikams, nė puse lūpų neužsimena, kad Lietuvoje vaikų teisės neginamos. Nėra ir neketinama steigti  jokios institucijos, kuri tuo užsiimtų. Nėra jokios valstybinės politikos vaikų teisių srityje. Nėra pagalbos tiems, kurių tėvai neišgali nuvesti vaikų į p. Austėjos darželį ir dar blogiau – dažnai nenuveda į apskritai jokį darželį, o kai kuriais atvejais ir į jokią mokyklą. Šitie vaikai valstybei yra neįdomūs. Ir apie juos nekalbama. Nes jie ne rinkėjai. Nes vaikai neturi teisės balsuoti. O tie, kurie neturi teisės balsuoti, politikams yra nulis.

Vienintelis projektukas, kuris šiaip ne taip stumiamas ir apie kurį garsiai kalbama, yra valstybinių vaikų namų atsisakymas ir vaikų perkėlimas į šeimynas. Aš nepasakosiu, kad tai būtinai blogai, bet čia toks labai norvegiškas modelis, kuris pasaulyje susilaukia ne tik komplimentų. Šeimyna jokiu būdu nėra šeima ir objektyviai tai net nepanašu į šeimą. Tai – tiesiog privatūs mini vaikų namai, kurie galbūt turi pranašumų, bet turi ir kelis svarbius trūkumus: tų vaikų namų steigėjai dažnai neturi jokių specialių žinių ir auklėdami globojamus vaikus remiasi tik savo patirtimi (nebūtinai geriausia), tų vaikų namų steigėjai yra suinteresuoti finansiškai ir gali nejausti šiltų jausmų globojamiems vaikams. Mano supratimu, tikroji pažanga būtų sąmoningumo ugdymas, kad vaikai apskritai negali atsidurti vaikų namuose (nei valstybiniuose, nei privačiuose), kad vaiko globa yra visos visuomenės, giminių, draugų pareiga. Atsakinga tėvystė, įsivaikinimas ar globa šeimoje turi būti prioritetai, o ne kažkokios šeimynos, kur šešiasdešimtmetė vienkiemyje „globoja” 10 vaikų, kurie laisvu nuo pamokų metu dar jos karves pamelžia ir tvartą išmėžia. Vaiko auginimas negali būti verslas. Nes vaikas, kuris yra verslas, supranta, kad yra verslu. Ir neapgausi jo, kad tai – šeima.

Paradoksas, matyt pats didžiausias paradoksas yra tai, kad ekonomika gydoma panašiai kaip impotencija – gydymas trunka ilgą laiką ir nėra jokių garantijų, kad problemos nepasikartos ateityje. Apskritai ekonomika neturi būti vertybė pati savaime, ji labiau pasekmė tam tikro žmonių elgesio, mąstymo, prioritetų.

Ir aš matau tik vieną būdą pasiekti tą beveik mistišką tikslą – pakelti ekonomiką – užauginti psichologiškai sveikų, atsakingų ir kūrybiškų žmonių kartą. Ir tai nėra planas Lietuvai ateinančiai kadencijai. Tai net nėra planas Lietuvai ateinančiam dešimtmečiui. Tai yra planas ateities Lietuvai, kurią jau gal ne kiekvienas išvysime. Tai yra planas ne mums, tai yra planas mūsų vaikams ir anūkams. Bet skirtumas nuo plano ateinančiai kadencijai yra toks, kad tas planas man atrodo realesnis.

Tiesa, politikams toks planas neįdomus, nes juo nepamanipuliuosi, nesužaisi primityviomis emocijomis, negausi lengvų balsų. Tu apeliuosi į protingą rinkėją ir bus didelė rizika, kad tau nepavyks jo įtikinti.

Dar blogiau tai, kad tas protingas rinkėjas gali nepamiršti tų tavo pažadų iškart po rinkimų ir domėtis, kaip vykdai planą, dėl kurio esi išrinktas. O užvis blogiausia, kad toks planas reikalauja titaniškai daug – lėšų, proto, meilės, kompetencijos, atsidavimo Tėvynei.

Toks planas reiškia, kad nebėgiosi su portfeliu nuo MG Baltic prie kokios nors kitos kompanijos, pasiruošusios tau ten ką nors įdėti, kad prastumtum eilinį projektuką. Toks planas reiškia, kad tavo prioritetas bus tie, kurie nieko neįdeda. Ir į kuriuos turi dėti pats – savo lėšas, protą, meilę.

Aš svajoju apie vaikų teisių specialistus, kurie žaistų su vaikais kaladėlėmis, atsigulę ant žemės, ir kuriems kiekvienas vaikas būtų jų geriausias draugas ir širdies užkariautojas. O praktikoje matau vištas, kurios tuščiai naudoja popierių, cituodamos visiems žinomą teismų praktiką, tačiau nepasivargindamos pasikalbėti nei su vaikais, nei su jų tėvais. Dabartinių VTAT specialisčių darbą lengvai atliktų primityvoka kompiuterinė programa.

Visuomenė taip atbukinta atsainaus požiūrio į vaikus, kad mūsų nebestebina socialinės darbuotojos, kliedinčios, koks puikus tėvas buvo teismo nepakaltinamu pripažintas asmuo, mūsų nebestebina, kad vaikai, paimti iš vienos rizikos šeimos, nuvežami ir nutrenkiami į kitą rizikos šeimą, mūsų nebestebina ir tai, kodėl 90 proc. vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su motina arba kodėl į mokyklas nebeleidžiami vaikai yra už ryšio zonos ribų. Mano viena draugė, išvykusi gyventi į užsienį, nedeklaravo išvykimo ir (įtariu) vardan eksperimento neinformavo mokyklos. Praėjo jau daugiau, negu metai, ir niekas net nepasidomėjo, kodėl jos pradinukas nebeeina į mokyklą.

Suprantate, Lietuvoje vaiką galima sukapoti, sudėti į lagaminą ir palikti palėpėje. Didelė tikimybė, kad niekas jo nepasiges, nes… klausykite atidžiai – mes net neturime Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos! Pagrindinės funkcijos vaikų teisių apsaugos srityje suteiktos… savivaldybių skyriams! Tie skyriai net neturi kompetencijos veikti kito skyriaus teritorijoje, t.y. to paties vaiko teises Radviliškyje ir Jonavoje saugos kitas skyrius. Jei prilupote vaiką Jonavoje ir Jumis susidomėjo Jonavos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius, išsivežkite jį į Radviliškį ir tikėtinai Jūsų problemos baigsis.

Bet šitas savivaldybių skyrių reikalas turi ne tik tą blogybę, kad lengva pabėgti. Dar blogiau, kad savivaldybė negali planuoti jokių valstybinio mąsto priemonių. To pasekoje jokios valstybinės vaiko teisių apsaugos strategijos ir nėra – jokio socialiai pažeidžiamų vaikų monitoringo, pagalbos bei integracijos programų, atsakingos tėvystės programų tėvams, kurie neturi pakankamų tėvystės įgūdžių ir apskritai nieko, kas leistų sudėtingose šeimose gimusiems vaikams užaugti psichologiškai sveikomis ir iniciatyviomis asmenybėmis.

Jei esi vaikas, gimęs socialinės rizikos (ar veikiau aliarmo) šeimoje, Tau šakės, nes valstybė tavęs tiesiog nemato. Nes kokia nors socialinė darbuotoja, pabendravusi su Tavo nepakaltinamu tėvu, nutars, kad jis yra daugiau nei tinkamas tave auginti ir auklėti. Nes kokia nors VTAT specialistė, rašydama išvadą, su kuriuo iš tėvų turėtų būti nustatyta Tavo gyvenamoji vieta, net nepasivargins paklausti Tavo nuomonės.

Maksimumas, ko gali tikėtis, tai nemokami pietūs mokyklos valgykloje ir pašalpa, kurią greičiausiai pragers tėvai. Ir tai viskas. Nes tu negali balsuoti. Ir tu esi nulis.