Paskutiniu metu kaip niekad įsibėgėjo eilinio būro durninimo kampanija „kokio dydžio bus tavo pensija?„.
Būrams patinka neapibrėžtumas ir tikimybių teorija, dauguma jų dalyvauja loterijose, taigi, kodėl neišnaudojus šio jų būdo bruožo tam, kad surinkti daugiau mokesčių?
Schema paprastutė – tereikia įtikinti būrą, kad kuo daugiau mokesčių jis sumokės, tuo daugiau ateityje gaus pensijos – ir atvirkščiai. Viskas.
Tikimybės, kad ateityje gaus didelę pensiją, būrui užtenka tam, kad vietoj to, jog investuotų į savo ir savo vaikų dabartį, kištų pinigus į hipotetiškai galimą ateitį.
SODROS skaičiuoklės, „vyšniniai” (kodėl ne žydri?) vokeliai ir nesibaigiančios politikų tralialiuškės „šiandien atiduok valstybei ir kada nors valstybė atiduos tau!”.
Gal ir atiduos. Bet labiau tikėtina, kad neatiduos. Pensijų apskaičiavimo tvarka ir pensijinis amžius keičiasi panašiai kaip laimingieji skaičiai Teleloto, o, įvertinant visas demografines tendencijas, SODROS vis tiek neišvengiamai laukia bankrotas.
Apskritai, tokia tvarka, kur vaikų negimdančius žmones turi išlaikyti kitų žmonių vaikai ilgai veikti negali. Pirmiausia todėl, kad tų vaikų skaičius per mažas, o taip pat ir todėl, kad tai – svetima žmogaus prigimčiai.
Individualizmo viruso apsėstam žmogui reikėjo kažkokių garantijų, kad, net ir nesusilaukęs vaikų, ateityje bus saugus. Tokia garantija turėjo tapti pensija.
Daug kas iki šiol naiviai tiki, kad „kaupiasi” savo ateičiai, nors išties sumokami mokesčiai tuoj pat „ištratinami”, viliantis, kad, kai jau reiks nors kažkiek grąžinti, sumokės kiti.
Bet kitų nėra. Kiti negimdomi. O pagimdyti išvyksta į užsienį.
To pasekoje neišvengiamai turi ateiti diena, kai SODRA tiesiog neberas, iš ko paimti, ir tada turės pasakyti „atsiprašome, Jūsų pensijos laikinai nepasiekiamos„.
Vaiku negimdantys islaiko dabartinius pensininkus – ir tuos kur turi vaiku ir tuos kur neturi. O rupestis del pensijos naturalus – kazkada nebegalesi dirbti, o valgyti vis tiek noresis.
Rūpestis natūralus, nenatūralus sprendimas. Natūralus sprendimas būtų šeima, investicijos kažkokios NT, t.y. tikslas turėtų būti SUSIKURTI SAU ATEITĮ, o ne tikėtis, kad ateityje tavimi pasirūpins valstybė.
Vienas kitam netrukdo. As pvz turiu nt ( vaiku tiesa neturiu), bet vis tiek galvoju kad jei as dabar islaikau kazkokius pensininkus, butu teisinga ir man kazkada kazkiek is valstybes gauti. Kiek valstybei seksis tuos lukescius pateisinti – kitas klausimas.
Tai vat būtent, kad trukdo. Nes jei ta pajamų dalis, kurią atiduodate valstybei, liktų Jums pačiam, tai galėtumėte kur kas geriau susikurti sau ateitį. Be to, kas yra „turiu NT”? Gyvenimui ar investicijai? Nes tai nėra tas pats. Gyventi kažkur reikia dabar, reikės ir pensijoje, o NT investicijai reiškia pajamas iš nuomos pvz.