Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.25 str. skelbia: „Fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o kai asmuo neveiksnus šioje srityje, – be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Šis sutikimas turi būti išreikštas raštu”. O kaip tai atrodo dabar – ar kas nors klausia sutikimo, kai žmonės kaip gyvuliai uždaromi mieste ir jiems kišami pagaliukai į nosį, kai jie SMS žinute įpareigojami (!) atvykti tyrimams, kai juos be jų sutikimo karantinuoja, gydo ir pan.?
Ne, šiuo metu susidaro įspūdis, kad mūsų kūnai priklauso nebe mums, o Vyriausybei. Ji gali mus „izoliuoti”, tirti, matuoti temperatūrą, grūsti į šnerves svetimkūnius, ventiliuoti, šerti vaistais ir daryti visa, kas jiems atrodo reikalinga, net jei mums atrodo kitaip. Mes galime būti gydomi, nors nesijaučiame susirgę. Štai taip pasikeitė formaliai nepasikeitęs įstatymas.
Nes iš esmės iš autonomiškų žmonių buvome paversti „ydingomis visuomenės ląstelėmis”, užkratu. Mes nebesame žmonės su vardu, pavarde ir paciento teisėmis. Mes tiesiog „galimas biologinis užkratas Nr. …”. Biologiniai užkratai teisių neturi. Juos galima net ir utilizuoti.
Dažnam nėra aišku, kas tas „kūno neliečiamumas” ar kodėl ši doktrina atsirado demokratinių valstybių įstatymuose. Norint suvokti šios normos prasmę, ištakas bei taikymo praktiką neišvengiamai teks padaryti tam tikrą istorinę, teisinę bei medicininę apžvalgą.
Medicinos istorija yra nesibaigiančių klaidų istorija. Neskaitant fakto, kad turbūt nerasime mediko, kuris nėra suklydęs, dažnu atveju klysdavo net ne pavieniai specialistai, o visa sistema. Prisimintini atvejai – psichikos ligų gydymas elektros srove, lobotomija. Be to, medicina neretai tapdavo ir represiniu įrankiu – daugelis žino sovietinę psichiatriją, kuri režimui nepalankius veikėjus ilgiems metams įkalindavo psichiatrijos ligoninėse. Mažiau kas girdėjęs, kad tokia sistema vienu ar kitu laiku veikė beveik visose valstybėse. Airijoje nesantuokinių ryšių turinčios moterys neretai būdavo pripažįstamos psichikos ligonėmis, priverstinai gydomos, iš jų būdavo atimami ir atiduodami įvaikinti jų vaikai. Nacių koncentracijos stovyklose įkalinti žydai buvo naudojami medicininiams eksperimentams, daugelis kurių baigdavosi mirtimi arba luošumu, neskaitant pačių procedūrų barbariškumo (daugelis atliktos be jokių nuskausminamųjų, taip pat ir vaikams). Gydytojas J. Mengele – vienas žinomiausių sadistų šiuolaikinės medicinos istorijoje, ne veltui dažnai vadinamas „mirties angelu”.
Medicina save diskreditavo ir visuomenė suprato, jog procedūros negali būti atliekamos be paties paciento sutikimo, nes tik tai leis išvengti medikų ir valstybės atstovų piktnaudžiavimo. Galų gale, net nesant piktnaudžiavimo, sveikatos sistemos klaidos palieka pasekmes ne gydytojų, o pacientų gyvenimams. Kadangi joks medikas negali garantuoti, kad jo teikiamos paslaugos nepadarys daugiau žalos nei naudos, tai ir versti tomis paslaugomis naudotis negali. Sprendimą, ar rizikuoti sveikata, turi priimti pacientas.
Šis paprastas principas tapo asmens autonomijos pagrindu, užtikrinančiu, kad joks žmogus netaps „bandomąja žiurke”, nebus įkalintas ligoninėje, neturės patirti skausmingų ir žeminančių procedūrų. Nors principas skirtas apsaugoti pacientams, bet kėlė ir medikų profesijos prestižą, nes iš represinio aparato jie tapo gelbėtojais.
Praktikoje nepasirašius sutikimo formos net kraujo neimdavo. Pamenu vieną bylą, kur teismas įpareigojo (galimą) vaiko biologinį tėvą pasidaryti DNR tyrimą. Aukštesnės instancijos teismas išaiškino, kad tokio įpareigojimo būti negali, nes tai pažeidžia asmens teisę į kūno neliečiamumą.
Ir štai, 2020 m. mes pervažiuojame šį principą tankais ir sakome, kad velniop tas sutikimas – kiekvienas pilietis yra ne daugiau kaip potencialus viruso nešiotojas ir dėl to turi susitaikyti su tuo, kad valstybė (vardant jo paties sveikatos!) darys su juo ką panorėjusi, pradedant privalomu gydymu ir baigiant visa eile net ne medicininių priemonių – sekimu, darbo bei socialinių teisių ribojimu. Kuriamas naujas „gražus” pasaulis, kur vėžiu sergantys ministrai pirmininkai skirstys žmones į „rizikos grupes” ir pagal tai ribos jų teises dirbti, keliauti, bendrauti ir pan.
Ar tik man vienai ši sistema ironiškai panaši į kadais turėtą represinį psichiatrijos aparatą, kuris nuspręsdavo, kas kam galima? Pažymėtina, kad argumentų panašumas stebinantis – psichiatrų visagalybė buvo grindžiama tuo esą tie „psichai” baisiai pavojingi ir, jei nebus priverstinai gydomi, tai visus aplink išpjaus. Dabartinių „herojų” visagalybė aiškinama analogiškai – virusas labai pavojingas ir net iš pažiūros sveikas žmogus gali išmarinti pusę populiacijos! Tik nusičiaudės ir kris visi aplink negyvi. Reikia kuo griežčiausių priemonių – tik dėl jūsų pačių saugumo, žinoma.
Tačiau AŠ nebijau viruso. Šiandien bijau gydytojų. Ir daugybė žmonių aplink mane taip pat. Kaip kokia apsėklinimui paruošta telyčia galiu gauti SMS, kur man prisistatyti ir ten jie jau nutars, ką su manimi daryti. Dėl mano pačios saugumo, žinoma.
Tačiau esminis klausimas yra labai elementarus ir vedantis į tą paprastą ir dabar turbūt jau suprantamą civilinio kodekso nuostatą – kam priklauso mano kūnas? Man ar Vyriausybei? Ir jeigu jis priklauso man, tai kaip kažkas kitas gali nuspręsti, ką su juo daryti?
Žmonėms, kurie bijo viruso, turi būti sudaryta galimybė tirtis, gydytis, izoliuotis ir apskritai elgtis taip, kaip jiems atrodo reikalinga. Žmonės, kurie nejaučia tokio poreikio, neturi būti verčiami sistemos vergais. Juolab, kad Švedijos ir Baltarusijos pavyzdžiai patvirtina, jog populiacija net ir be karantino neišmirs.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.
Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis! O ne primeta, kas žmogui yra nemalonu…..
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Jūs nieko nieko negirdėjot apie kelių eismo taisykles, baudžiamąjį kodeksą ar darbų saugą? O juk jie daug labiau riboja jūsų teises ir laisves :). Eiti gatve išilgai ar net skersai kur tik užsimanot negalima. Negalima daryti nieko kas pažeistų kitų žmonių teises, vogti , muštis ar kitaip žalot kitus žmones. Ir dar daug ką negalima, net žolę degint negalima. Darbe reikia naudot apsaugos priemones, ne tik individualias, bet ir saugančias kitus žmones. Ir tai niekaip jums neužkliūna. Bet jei tai su žodžiu karantinas, tai jau pažeidžia visas jūsų teises :). Jei gerai įsiskaitysit į baudžiamąjį kodeksą, darbo saugos taisykles ir kitus normatyvinius dokumentus reglamentuojančius elgesio taisykles tam tikrais gyvenimo atvejais, pamatysit , kad karantino taisyklės tik maža ir toli gražu nepilna jų ištrauka.
Ne, tai Jūs juokingas, jei manote, kad eismo taisyklės ar badžiamasis kodeksas kažkieno teises riboja labiau nei totalitarinė kontrolė, apimanti net galimybes bendrauti su žmonėmis, jau nekalbant apie darbo teises, teisę į kūno neliečiamumą ir pan.
Minėti aktai taikomi konkrečiose srityse (gana siaurose) ir neapima eilės asmeninių reikalų, kuriuos reglamentuoja tai, ką Jūs vadinate „karantinu”. Nors tai NĖRA karantinas apskritai. Karantinas yra sveikų ir sergančių atskyrimas, o ne visų atskyrimas nuo visų.
Draudimas sužeisti žmogų yra logiškas, bet prielaida, kad visi visiems pavojingi – absurdiška ir neatlaiko jokios kritikos.
Apskritai diktatūra pavadinta karantinu netampa karantinu kaip vyras pavadintas moterimi netampa moterimi.
Jei Jums tinka karantinu pavadinta diktatūra, ar tiktų apartamentais pavadintas kalėjimas?
Ačiū už išsamų ir logišką straipsnį. Džiaugiuosi, kad tokių atsiranda, nes paskutinius 2 mėnesius LT labai pasigendu sveiko proto ir kritinio mąstymo. Ne virusas ir net ne karantinas dabar liūdniausia, o žmonių abejingumas ir tamsumas.
Tikrai taip. Būtent dėl žmonių tamsumo tas ir vyksta. Ačiū už komentarą.
Stabdi pas tave tiesiog spindi vergo mentilitetas,tu lygini KET su situo issityciojimu is zmogaus?tau cia viskas aiskiai straipsni parasyta ko tu dar nesupranti?esi beviltiskas
Teisinėje sistemoje veikia įvairios teisės šakos (pvz. Baudžiamoji teisė, Civilinė teisė ir kt.). Jos tarpusavyje skiriasi savo reguliavimo objektu t.y. kokius santykius reguliuoja ir kokias vertybes saugo (pvz. Baudžiamojo saugo nuosavybę nuo jos pagrobimo ar fizinio asmens kūno sveikatą nuo jo sužalojimo, Civilinė teisė saugo privačią nuosavybę, autorines teises.) Dažnai reguliavimo objektas ir saugomos vertybės yra saugomos kelių teisės šakų. Ypač pamatinių vertybių pvz. Kūno neliečiamumas, privati nuosavybė). Kad reguliavimas ir teisės šakos būtų atskirtos naudojami teisinio reguliavimo metodai t.y. kaip tie santykiai yra reguliuojami arba kaip tos vertybės saugomos. Pvz. Baudžiamojoje teisė leidžiama tik tam tikrose nustatyse ribose veikti taip vadinamas imperatyvusis metodas ar veikimas. Kai Civilineje teisėje galima viskas kas nereguliuojama arba dispozityvusis metodas. Dabartiniame reguliavime nesilaikoma teisės teorijoje įtvirtinų reguliavimo metodų ir jie dažnai yra tyčia ar netyčia painiojami. Pvz. civiliniuose santykiuose bandoma regulioti tas sritis kurios priklauso kitoms teisės šakoms. Kas atsitinka ? Poveikis iš imperatyvaus į dispozityvų. Šiuo atveju gal nieko tokio kai koks nors reguliavimas buvęs baudžiamajame kodekse persikėle į Civilinį kodeksą ir atitinkamai pasikeitė poveikio priemonės. Bet nepamirškite kad gali atsitikti ir iš civilinių santykių saugomos vertybės perkėltos į baudžiamosios teisės sritį. Ir tokius santykius jau veiks ne dispozityvus metodas bet imperatyvus ir tai iš esmė keis dalyvių santykį. Ypač valstybės dalyvavimas, kuri vienintelė gali taikyti prievartos mechanizmą. Ir jeigu anskčiau santykių dalyviai buvę lygeviarčiai savo statusu tai naujame modelyje jau vienas iš jų dažniausiai valstybė gauna privilegijuotą padėtį. Todėl paskutiniu metu labai padaugėjo baudžiamosios teisės ir administracinės teisės normų taisyklių reguliavimo kurio anskčiau nebuvo arba tuos santykius reguliavimo kitos teisės šakos. Ir reguliavimas buvo dispozityvinis. Kad visa tai veiktu ar kad būtų sistema garantuoja aukščiausioji teisė t.y. Konstitucinė teisė. Kadagi iš esmė keičiama vidinė teisinės sistemos dalis tą sustabdyi gali tik subjektas kuris tai keičia t.y valstybės institucija arba teismas. Realiai tik Konstitucinis. Nežinau ar nesudėtingas komentaras bet griūna teisinė sistema iš vidaus ir viskad suplakama ir labai sunkėja individualus asmens padėtis ir gynybą. Ji tampa praktiškai neįmanoma.
Puikus komentaras. Ačiū. Ir pati ketinu pradėti daugiau rašyti apie teisę. Matyti, kad žmonės visai nesupranta principų. Tai veda į savo teisių praradimą išties.
Tokių komentarų kuo dqugiau. 😉