Kuo mane „papirko” BPC arba gerosios viešojo sektoriaus praktikos

Mano blogo skaitytojai turėtų prisiminti įrašą, kuriuo kritikavau BPC darbą. Ir kas gi nutiko po to?

Ogi… Sulaukiau netikėto kvietimo apsilankyti BPC. Atvirai sakant, tai mane nustebino, nes įrašas toli gražu nebuvo palankus BPC, o valstybės tarnautojai, susidūrę su kritika, paprastai reaguoja neigimu, pykčiu arba tyla.

Tokių atvejų yra tiek daug, kad nesunku rasti „iliustracijų” ir iš paskutinių dienų įvykių. Tarkim, pirmoji šalies ponia ne tik kad nepripažino pasakiusi nesąmonę, bet negti įžūliai tai paneigė ir pakoregavo šiuos žodžius patvirtinantį pranešimą.

Kita išgerti linkusi ponia ne tik kad nepripažino vairavusi neblaivi, bet dar gi visokiais manevrais mėgino išvengti girtumo nustatymo bei atleidimo iš darbo.

Lietuvos viešajame sektoriuje vengti bet kokios atsakomybės, o į kritiką reaguoti neigimu ir oponentų pravardžiavimu yra absoliučiai įprasta praktika, kurią akivaizdžiai palaiko net ir pati valstybės vadovė, duodama aiškų signalą, kad geriau išsiginti, nei prisipažinti padarius klaidą.

Dėl to aš noriu papasakoti apie kitokią praktiką. Praktiką, kurios taikymas, ko gero, lemtų ne tik skaidresnę viešojo sektoriaus veiklą bei geresnius santykių su visuomene rodiklius, bet apskritai būtų pirmas žingsnis į tai, kad valstybės institucijos tarnautų žmonėms, o ne atvirkščiai.

Aš ilgą laiką bandžiau suprasti, kodėl valstybės tarnautojai mano galį užsirakinti kabinetuose, kai žurnalistai ateina užduoti nemalonių klausimų, ir tik visai neseniai supratau, kad toks jų manymas absoliučiai natūralus, kadangi tokią poziciją demonstruoja net ir aukščiausi valstybės vadovai. Lietuvoje kol kas nėra supratimo, kad valstybės tarnautojas nėra privataus UAB vadybininkas ir kad jo veiklos pobūdis įpareigoja bendradarbiauti su visuomene ir teikti paaiškinimus apie savo veiklą. Nes tikrasis jo darbdavys – visuomenė ir jo alga mokama iš visuomenės kišenės.

Ir štai. Pagaliau susidūriau biudžetine įstaiga, kurios vadovai nemano, kad turi teisę užtrenkti duris visuomenei prieš nosį. Netgi priešingai – jie patys siūlo visuomenės atstovams ateiti, pamatyti ir pasikalbėti. Net ir tiems, kurie nerodo simpatijų.

Taigi, nutariau šia galimybe pasinaudoti ir mainais už tai gavau ne tik išsamią paskaitą apie BPC veiklą su skaidrėmis ir ekskursijomis, tačiau taip pat ir 4 labai įdomias valandas su BPC viršininku Audriumi Čiupliu, viršininko pavaduotoju Tadu Maroščiku ir dar vienu blogeriu, lygiai kaip ir aš pakviestu susipažinti su BPC veikla iš arčiau.

Kaip tai vyko?

Atvykus iš anksto suderintu laiku, buvo pasiūlyta gardžios kavos, skanių sausainių ir pasidomėta, kas būtent mums yra įdomu, nuo ko pageidautume pradėti pažintį su BPC. Tiesiog auksinis aptarnavimo standartas. Nejuokauju. Visi valstybės tarnautojai interesantus turėtų priiminėti taip kaip tai daro BPC galvos.

Besimėgaujant užkandžiais (sausainiai buvo fantastiški!), nutarta, kad tikslinga pirmiausia susipažinti su skaidrėmis (teorija), o tada apžvelgti BPC koridorius (praktika).

Teorinė dalis pasirodė kur kas įdomesnė, nei tikėtąsi, tad ir užtruko ilgiau, nei planuota. Jos metu sužinojau, kad pagrindinė BPC veiklos problema – nepakankamas finansavimas, dėl ko sunku rasti kompetentingų bei motyvuotų darbuotojų. „Mes pralaimime net Maximos apsauginio pozicijai”, – apmaudžiai pajuokavo vienas iš BPC vadovų, paaiškindamas, kad pradedantis dirbti BPC pareigūnas gauna kiek daugiau, nei 300 Eur./mėn. Maxima savo apsauginiams moka daugiau.

Taigi… Ar reikalingi papildomi komentarai?

Tačiau… Nepaisant to, kad darbas BPC tikrai nėra eilinio Lietuvos gyventojo svajonė ir net nepavyksta visiškai užpildyti laisvų etatų, BPC administracija ne tik kad nenuleidžia galvos, bet kasdien ją suka, kaip padaryti, kad dirbti BPC būtų gera.

Ir rezultatai matosi – tarnautojai akivaizdžiai pasitiki savo vadovais ir net matydami darbo vietoje pašalinius asmenis jaučiasi laisvai. Užklydėliai nė kiek netrikdo jų darbo ar poilsio, kuriam paskirta atskira erdvė.

O žinote, kas išduoda, kad viršininkui tikrai rūpi dirbantieji? Pastebėjimas, kad dabar populiaru sujungti virtuvę su poilsio zona, bet esą maloniau, kai poilsio zonoje nesklinda maisto kvapas… Taip, taip, pasirodo, klausimas, kaip užtikrinti dirbantiesiems komfortą, toli gražu nėra paskutinis BPC administracijos galvose.

Tačiau darbuotojai yra priemonė, o ne tikslas. Kas daroma dėl BPC tikslų?

Pasirodo, daug. Nustebino, kad net ir šiuo metu BPC siekia įgyvendinti kelis reikšmingus projektus, kurie leistų tiksliau nustatyti skambinančiojo buvimo vietą, gauti naudingos informacijos apie skambinantįjį ir pan. Ir tie projektai toli gražu nėra nei paprasti, nei lengvai įgyvendinami, tačiau aš neabejoju – jie stipriai pagerintų BPC galimybes bent jau tiksliai žinoti, kur yra skambinantysis, nes aš, kaip ir daugelis, įsivaizdavau, kad užtenka man paskambinti į BPC ir jie jau žino mano buvimo vietą kelių metrų tikslumu. Pasirodo, to tikslumo yra daug mažiau ir kai kuriais atvejais perimetras gali siekti net kelis kilometrus, kas pavojaus atveju yra labai didelė teritorija.

Kitas dalykas, apie kurį galbūt nedaugelis susimąsto, kad BPC darbo priemonės yra kompiuteris ir telefonas.

BPC neturi „nuosavos” policijos, greitosios ar išminuotųjų. Vadinasi, BPC yra atsakinga iš esmės tik už informacijos priėmimą ir perdavimą atsakingoms institucijoms. Deja, šių institucijų klaidos dažnai vertinamos kaip BPC klaidos, nes eiliniam žmogui nežinoma, kodėl ne laiku atvyko policija – kad BPC ne laiku perdavė pranešimą ar kad nebuvo laisvų ekipažų. Aš čia jokiu būdu nesakau, kad BPC visados viską padaro tinkamai, o, jei įvyksta kokių incidentų, tai būtinai „tie kiti” kalti.

Kita vertus, tie kiti iš tikrųjų kartais būna kalti, tiesiog jų kaltė nebūna tokia akivaizdi, nes žmogus kaltina tą, į kurį kreipėsi pagalbos.

Pokalbio metu ne mažai kalbėjome apie tai, kad dirbti BPC sudėtinga – tenka priimti daugybę skambučių, kurie toli gražu nėra malonūs, išklausyti eilę keiksmų ar raudų, ieškoti sprendimų sudėtingose situacijose.

Iki šiol tai daryta netgi be psichologo pagalbos. Tik po eilės visuomenę sukrėtusių įvykių BPC atsirado psichologo etatas, tačiau… žinant, kad Lietuvoje psichikos sveikata vis dar stipriai stigmatizuota ir netgi tokie susirgimai kaip lengva depresija gali užkirsti kelią siekti karjeros įvairiose srityse, neaišku, ar daug BPC darbuotojų išdrįs kreiptis psichologinės pagalbos. Netgi tada, kai jos iš tikro reikia.

Kad ir kaip stipriai BPC administracija siektų pagerinti BPC veiklos efektyvumą ir darbo sąlygas, tačiau be tinkamo finansavimo ir adekvataus reglamentavimo to padaryti nėra įmanoma.

Aš manau, kad tokių vadovų, kokie dirba BPC, galėtų pavydėti daugelis valdiškų įstaigų – ypač tokių, kurių direktorės važinėja išgėrusios, o po to eina nemokamų atostogų. Kita vertus, vien profesionalumas ir atsidavimas darbui nėra pakankami tam, kad būtų pasiekta tikrai aukštų rezultatų. Kaip ir minėjau, tam reikalingos lėšos ir reglamentavimas, kuris leistų žmogui ieškoti psichologinės pagalbos, nebijant, kad dėl to jis bus atleistas iš darbo ar negalės įsidarbinti kažkur kitur.

BPC dirbantys žmonės nuolat susiduria su įtampa, dėl ko nusipelno tiek adekvataus apmokėjimo, tiek galimybės visapusiškai rūpintis savo psichologine būsena, nebijant, kad kažkoks įrašas medicininiuose dokumentuose sugriaus tolesnes karjeros galimybes.

O svarbiausia, kad visa tai sužinojau todėl, kad man buvo pasiūlyta atvykti ir pamatyti, kaip atrodo BPC kasdienybė. Galbūt jei daugumos įstaigų vadovai, užuot trankę duris ir bėgioję su segtuvais prieš veidą, kviestųsi žiniasklaidos atstovus, visuomenininkus, kitus suinteresuotus asmenis ir kalbėtų, ko jie siekia bei su kokiomis  problemomis susiduria, progresas vyktų greičiau? Turbūt taip. Bet…Tokiai gerąjai praktikai reikia didelės drąsos. Ir gerų pavyzdžių. Kurių labai trūksta viešajame gyvenime.