Kuo skiriasi konservatorius nuo konservatniko arba politika, paversta isterija

Ar kada nors susimąstėte, kaip sparčiai plėtėsi „vatniko“ samprata Lietuvos medijoje ir aktyvių konservatnikų galvose?

Tai prasidėjo nuo to, kad taip lyg ir turėjo būti vadinami tie, kurie aktyviai vykdo Kremliaus propagandą, tačiau laikui bėgant vatnikais tapo iš esmės visi, kurie kritikuoja TS-LKD.

Pati idėja nėra nei nauja, nei keista, nes „skaldyk ir valdyk“ yra žinoma nuo Romos laikų ir dauguma partijų pasitelkia šią taktiką, rinkdamosis savo elektoratą. Visgi, būtent TS-LKD yra virtuozai, kurie šią taktiką įvaldę ir naudoja nuo Sąjūdžio laikų. Pristatydami save kaip iš Sąjūdžio kilusią partiją, jie žaidžia vienu jautriausių Lietuvai klausimu – Nepriklausomybe.

Ir ta Nepriklausomybė yra devalvuojama iki tokio lygmens, kad esą patys lietuviai yra savo valstybės priešai – vatnikai, Kremliaus agentai ir pan. Ir jei ne geroji TS-LKD, tai gi tuoj pat Lietuva atsidurtų Sovietų Sąjungoje. Nes jie ir tik jie nori vakarietiškos Lietuvos. Visi kiti nori parsiduoti Putinui, laukti malkų naktinėse eilėse ir valgyti konservus (tikrus konservus, ta prasme).

Tik jų vizija yra teisinga ir tik jie su Lietuvos Saule (ta prasme, Prezidente) priešakyje gali pasiūlyti sočią, saugią ir vakarietišką Lietuvą.

Šiame įraše aš susilaikysiu nuo argumentacijos, kodėl jų vizija yra visiškas muilo burburas. Apie tai gana plačiai pasisakęs Marius Sukesian. Paklausius jo įrašo Jums neturėtų kilti abejonių, kad tarp landsberginės vilties ir realių perspektyvų yra, švelniai tariant, milžiniškas atotrūkis, na, bet aplenkime šią temą.

Geriau paklauskime, kas rodo, kad lietuviai norėtų grįžti į SSRS? Kas leidžia spręsti, kad jie negintų savo valstybės ir noriai pasiduotų Rusijai? Niekas. Pats faktas, kad tiek daug žmonių balsavo už TS-LKD patvirtina, kad viena didžiausių lietuvių baimių yra okupacija. Nes ši partija daugumą savo balsų susirinko tik grasindama okupacija.

Okupacijos žmonės bijo labiau nei skurdo, kuris yra reali perspektyva kelių dešimtmečių laikotarpiu.

Nei vienas iš mano pažįstamų nenorėtų prarasti Nepriklausomybės, nei vienas nenorėtų prisijungti prie Rusijos. Ir vieninteliai, kurie nuolatos kalba apie tai, kad lietuviai esą vis dar svajoja apie sąjungą su Rusija, yra… TS-LKD. Užtat aš kuo nuoširdžiausiai sakau, kad niekas nežemina Lietuvos taip labai kaip ši partija, kuri laisvę mylinčią tautą stigmatizuoja iki kažkokių somnambulų, kurie esą nori ar panorės grįžti į SSRS iškart, kai tik paragaus tarybinių ledų, dešrelių ar dar kokio velnio.

Ir štai čia mes turime suprasti, kad ta beprotybė kilusi visiškai ne iš konservatizmo ir net ne iš meilės Tėvynei. Ta beprotybė kilusi iš tokio labai pragmatiško supratimo, kad, jei įtikinsi žmogų, kad jam gresia kažkas, ko jis labai bijo, ir kad tu jį nuo to apginsi, tai jis balsuos už tave. Panašią taktiką naudoja pvz. smurtaujantys vyrai, kurie sako, kad, jei žmona išeis iš namų, tai jis atims vaikus, namą ir pan.

Konservatnikai siaurąja prasme yra smurtaujantis vyras, kuris pats duoda į galvą ir tuoj pat pasako, kad jei kažkam skųsiesi, išeisi, bandysi kažką keisti, tai bus daug blogiau.

Dauguma tuo tiki. Kad jei neišrinksi partijos, kuri nuolatos kiršina ir stigmatizuoja tautą, tai ateis Rusija ir okupuos valstybę. Tarsi Rusiją galėtų išgąsdinti visokie dagiai, abramikienės ir anūkai.

Ir dabar, kai Jūs jau supratote, kaip daugmaž viskas veikia, Jūs galite nusipiešti gana tikslų konservatniko portretą – konformistas, kuris padarys bet ką, kad gautų tai, ko jam reikia. Ir tai neturi absoliučiai nieko bendro nei su politinėmis pažiūromis, nei su meile valstybei. Tai susiję tik su jo statuso išsaugojimu.

Absoliuti dauguma konservatnikų valgo iš valstybės biudžeto. Valstybės biudžetas siurba lėšas iš ES. Dėl to tikram konservatnikui ES yra tai, kas narkomanui – dozė. Bet kokia ES kritika jam reiškia „užsakymą iš Kremliaus„. Nes jis tiesiog negali suvokti, kad heroinas turi ir neigiamą poveikį sveikatai.

Absoliuti dauguma konservatnikų elementariai nesuskaičiuoja, kad 2020 m. dozės baigsis. Nes joks narkomanas negalvoja apie ateitį. Jei galvotų – nesisvaigintų.

Užtat narkomanas, išgirdęs kalbas, kad Lietuva turėtų pradėti galvoti apie realias ekonomines reformas (kas yra būtina, siekiant nebankrutuoti iškart, kai baigsis injekcijos iš Briuselio), pakrinka iki isterijos. Kam kažką galvoti, jei ES duoda? Kaip jau sakiau apie tai, kad ES injekcijos nėra amžinos, toks tipelis nemąsto. Jis žino, kad šiandien yra gana gerai prisisiurbęs ir kad siurbs dar kažkurį laiką. Tai yra viskas, ko jam reikia. Ir jis tikrai nesuks sau galvos dėl kažkokių realių reformų, ypač, jei dėl to sumažės jo paties komfortas.

Bet kai negali žmonėms pasiūlyti geresnio gyvenimo, gali pasiūlyti baimę. Botagas motyvuoja labai panašiai kaip duona.

Ir kai jau apsibrėžėmė, kas yra konservatnikas, galime trumpai paanalizuoti, kas yra konservatorius. Konservatorius yra asmuo, kuris tiki konservatizmo doktrina, kurios esmė yra išsaugoti tai, kas sena, vengti didesnių reformų, puoselėti tradicines vertybes. Iš esmės konservatizmas yra aukštesnės klasės doktrina, nes nieko keisti paprastai nenori tie, kuriems duotuoju metu yra pakankamai gerai.

Priešpriešą konservatizmui sudaro liberalizmas, kuris teoriškai turėtų siekti pakeisti pasaulio tvarką, sudaryti sąlygas verslui, asmenybės tobulėjimui ir pan. Liberalizmu turėtų degti tie, kurie nėra patenkinti esama santvarka ir nori reformų.

Bet kaip gi čia taip yra, kad tipiškas konservatnikas yra tiek pat konservatortius kiek liberalas? Kaip gi čia taip yra, kad tipiškas konservatnikas rėks, jog galima balsuoti už TS-LKD ir LS, bet ne už LŽVS, kuri idėjiškai yra kur kas arčiau konservatizmo?

Atsakymas yra paprastas – konservatnikas nėra konservatorius. Konservatnikas yra isteriškas sąmokslų kūrėjas, kuriam svarbiausia, kad valdžioje liktų tie, kuriuos jis gerai pažįsta, kad jam asmeniškai netektų kažkokių didesnių išbandymų.

Konservatnikui iš esmės nėra svarbu, ar mokyklose prieš pamokas bus kalbami poteriai, ar berniukai galės eiti į klases su suknelėmis. Viskas, kas jam svarbu, kad jis galėtų žįsti ES krūtį dar bent iki 2020 m.

Na, o tada…

O tada prasidės naujas ir įdomus istorijos etapas, ponai.

Tai, kas iš tiesų nesuderinama, gali puikiai derėti konservatniko galvoje. Jis pats gali būti tiek liberalu, tiek konservatoriumi. O jo oponentas gali būti ir naciu, ir komunistu.
Tai, kas iš tiesų nesuderinama, gali puikiai derėti konservatniko galvoje. Jis pats gali būti tiek liberalu, tiek konservatoriumi. O jo oponentas gali būti ir naciu, ir komunistu.

 

11 atsakymų į “Kuo skiriasi konservatorius nuo konservatniko arba politika, paversta isterija”

  1. Puikus tekstas. Sprendziant is tapinoidu ir likusio talibano blevyzgu bei ad hominem orientuoto inirsio pliupsniu, jie puikiai suvokia sita tiesa.

  2. del sito konkreciai dar ne, gal ir nebus lyg ir buvo prieje isvados, kad tamstos puolimas daro jusu tekstam reklama, tai berods bandys ignoruoti. Cia labai Savukyniska taktika.

    1. Ko daugiau begali tikėtis iš žmonių, kurie bijo savo paties šešėlių. Lai ignoruoja.

  3. Gal kiek ir primityvus minties dėstymas, bet su esme galima sutikti. Tik tas prisitaikėliškumas Lietuvoje įleidęs žymiai gilesnes šaknis, manau. Tarkim, kiek žmonių, ilgai negalvodami, keistų materialinę gerovę į nepriklausomybę, kuri tos, dabar turimos, gerovės negarantuotų.

    1. Aš visados taip ir elgiuosi. Keista, kas elgiasi kitaip, nes, kaip sakau, kalinys yra kalinys. Kad ir pamaitintas.

  4. „Vatniko“ konceptas yra politinio rasizmo forma, legalizuotas rasizmas. Todėl jį taip malonu vartoti. Žinai, kad sakai kažką labai šlykštaus, bet žinai, jog — galima. Dėl bandymo pripiešti šią sąvoką konservatoriams: taip, kalambūras — techniškai vykęs, tačiau ideologiškai pagrindo neturintis.

    Bandymas įrodyti, jog rasistas yra „n*geris“ — klaidingas diskursas.

    Tam, kad būti įrašytam į „vatnikus“, nereikia norėti niekuo nepagrįstų svaičiojimų įgyvendinimo (net jei pusė Lietuvos gyventojų aistringai trokštų grįžti į Sąjungą ir parašytų Kalėdų seneliui laišką, geriausia ką jie gautų — Bitlų plokštelę
    „Back to the USSR“ su Putino parašu; ir prierašu: sorry, rebiatos). Pakanka norėti tiesiog geresnių santykių su Rusija. Kas daugeliui sveiko proto žmonių tiesiog reiškia — mažiau įtemptų.

    TAIP mąstančių žmonių yra ir nemažai. Turbūt visi jie — „vatnikai“ dešiniųjų fanatikų požiūriu.

    Tai, kad Lietuvoje tokias „vatniškas“ mintis viešai šnabžda tik keistoki marginalai, rodo ne tai, kad tokių žmonių yra mažai, o labiau tai, kad panašias suicidines idėjas išsakyti garsiai leidžia sau tik visiški bepročiai.

    Ir tai be abejo yra (ir) konservatorių nuopelnas.

    Kaip atsaką į eilinį „žalieji yra raudonieji!“, žinoma, galima atsakyti tos pačios prabos namecalling’u ir pavadint juos „konservatnikais“. Bet nuo to — nė ką ne geriau.

  5. Ir dar. Akivazidu, kad „vatinikų“ temos neįmanoma nevertinti ir šių Seimo rinkimų kontekste. R. Valatka delfyje apie rezultatus:

    „Su valstiečiais ateina jau ir jaunosios kartos žmonių, kurie nemoka anglų kalbos. Ir kandidatų į tikrus vatnikus ateina.“

    Galbūt Valatka — ne rodiklis, bet panašu, kad Lietuvoje susiklostė tam tikra antiintelektualinė horizontalė, kai facebook’o ir virtuvės pokalbiai tampa oficialia, akademine opinija; nenustebčiau, jei „vatnikų“ terminologija pradėtų vartoti ne tik Valatka delfyje ar Gabrielius facebook’e, bet ir sąlyginė Pumprickaitė „Panoramoje“ ar Grybauskaitė spaudos pranešime.

    Bet tęsiant ankstesnio komentaro temą — rinkimai parodė, kad „vatnikologija“ neveikia. Ir Lietuvoje išties nemažai piliečių, kuriems šis diskursas yra atgrasus. Arba bereikšmis. Nes visą savo laiką tarp pirmo ir antro turo konservatoriai, su G. Landsbergiu ir Kubiliumi (žinoma, facebook’e; kartu su grupele lojalių „kolumnistų“) priešakyje, skyrė „vatnikai ateina!“ schtick’ui.

    Ir užlipo ant grėblio. Pasirodo, egzistuoja didžiulė dalis rinkėjų, kurie — jei ne „pro-vatnikai“, tai bent jau tikrai ne „anti-vatnikai“. Butthurt much, kaip ten sakoma?

  6. Nesutinku, kad TS rinkėjui valstiečiai ideologiškai artimiau už LS. Nesu tikras, ką iš tiesų reiškia „L“ LS akronime, bet neabejoju, kad nieko bendro su liberalumu. Niekaip kitaip negaliu paaiškinti militaristinio flirto su šaulių sąjunga, stipraus nacionalizmo, šlykščiausių konservatorių PR’ščikų endorsinimo, fakto, kad lyderiai iš esmės skippino gėjų eitynes. Bene labiausiai man nesuvokiamas momentas – tai nulinė kritika VAE projektui. Ir dabar tie patys žmonės kaip baisų antiliberalų bloką įvardina 100x pigesnius valstiečių valstybinius projektėlius.

    Akivaizdu, kad core žmonės LS yra persisunkę neokonų idėjų ir tuo pačiu su savo bendravardžiais vakaruose beturi mažai bendro. Tad ir nekeista, kad TS-LKD taip natūraliai tinka į vyresniuosius brolius. Vienintelis dalykas, ką aš jiems dar atiduodu, tai kiek (na, šiek tiek) didesnis dėmesys asmens laisvėms. Ne vakarietiškas žinoma, bet vis šioks toks. Ir turbūt vienintelė priežastis, kodėl tos partijos dar iki šiol nesusijungė.

    1. Jo, aš pati iš pradžių žavėjausi LS, nes atrodė, kad bus politinė jėga, kuri įneš naujų srovių į drumzliną Lietuvos politinį vandenį, bet jie vis labiau artėjo prie TS-LKD, kol galų gale tapo beveik filialu. Kas apie ekonomiką, tai juos domina iš esmės stambusis verslas ir užsienio investicijos (pamirštant, kad būtent šie segmentai sumoka mažiausiai mokesčių ir mažiausiai skatina konkurenciją), o kas dėl žmogaus teisių, tai jie dar, ačiū Die, nepasisako už pamaldas prieš pamokas, bet juos ta sritis apskritai menkai domina, sukrunta kažkiek tik prieš rinkimus. Tai antra labiausiai nuvyusi partija po TS-LKD, kuri iš esmės jau net partija, o sekta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *