„Per visą savo gyvenimą nei vienos laimingos poros nemačiau, nebūna tokių,” – rimtai nukirto 84 – ių metų kaimynė, o po poros savaičių panašią frazę išgirdau iš daug metų praktikuojančio psichoterapeuto – „Santuoka nėra susijusi su meile ar laime„.
Argi?
Visą vakarą galvojau apie šias dvi iš esmės tą patį teigiančias frazes ir viskas, ką sugebėjau išmąstyti, yra klausimas: „Ar būna iš tikrųjų laimingų porų?”.
Laimingų ne kelis metus ar kelis mėnesius, ne retsykiais, o iš esmės. Ir kaip tą laimę reikėtų suprasti? Kokie jausmai turėtų sieti žmones, kad jie jaustųsi laimingi drauge, kaip turėtų atrodyti jų kasdienybė?
Sąžiningai sakau, kad nesu iš tų, kuriems pavyko sukurti ir išlaikyti tokį ryšį. Lygiai taip pat sąžiningai sakau, kad, nors matau išoriškai laimingų porų ar sutuoktinių, negaliu nustatyti, kiek ta jų emocija tikra, o kiek spektaklis aplinkiniams (visi mes vaidiname).
Daugelis mano pažįstamų geria antidepresantus – vargu, ar laimingų santykių požymis. Daugelis bando kurti šeimą antrą ar net trečią kartą ir, regis, vėl ne itin sėkmingai.
Kartais galvoju, kad tikrai laimingos poros, kur partneriai panašūs lyg du batai – iš panašaus sociumo, panašios materialinės padėties, požiūrio ir gyvenimo būdo. Nors ir tokie žmonės dažnai skiriasi.
Kartais kaip tik galvoju, kad laimingi tie, kurie turi pilnatvę kitose gyvenimo srityse (pvz. profesinėje veikloje) ir į santykius žiūri panašiai kaip į kitus kasdienės rutinos dalykus: Reikia, privalau, padarysiu.
O kartais, kad laimė trunka trumpai ir, norint išlaikyti tą jausmą, reikia pakeisti partnerį. Nors tada gyvenimas turėtų būti itin chaotiškas, kas vėlgi vargiai galėtų sukurti ilgalaikį laimės jausmą.
O gal norint turėti laimingus santykius tereikia… būti laimingu pačiam? Turėti pakankamai pinigų, pakankamai mėgiamą veiklą, pakankamai poilsio ir pakankamai pramogų? Gal tada laimė santykiuose tampa… natūralia laimingo gyvenimo apskritai dalimi?
Ar Jūs esate laimingas savo santykiuose ir, kaip manote, kas tai daugiausiai lemia?
Kviečiu diskusijai, tačiau būčiau dėkinga, jei atsakymas būtų paremtas asmenine patirtimi, susilaikant nuo iš lūpų į lūpas sklindančios tautosakos: „Mano šeštos eilės pusserė Franė susirado vaikiną Staską ir jie iki šiol ilgai ir laimingai gyvena”.
Mes visi girdėjome apie laimingas poras. Mes manome, kad matome tokias poras gatvėje ar draugų šventėse, tačiau ar mes jaučiamės esantys tokia pora? Nes tikra yra tik tai, ką mes patys patyrėme. Visa kita yra tiesiog interpretacija apie kitus žmones ir jų jausmus vienas kitam.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.
As asmenines patirties siuo klausimu neturiu, bet mano nuomone, zmones gali buti laimingi kartu, tik jei kiekvienas atskirai yra laimingas. Jei bent vienas ne, per laika sues net didziausia bendra laime
Mes su vyru 8 metus kartu, šią vasarą susituokėme, ir bent jau aš jaučiuosi labai laiminga su juo.
Šiaip mūsų pomėgiai labai skirtingi, turim ir atskirų, ir bendrų draugų, su kuriais bendraujame. Pvz, aš labai mėgstu muziką ir kasmet važiuoju į kokį nors festivalį ne Lietuvoje. Jam muzika tikrai nėra pirmaeilis dalykas, bet mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, kasmet važiuoja į sodybą su kitais draugai geimeriais kokiai savaitei, ar bent savaitgaliui pažaisti.
Manau, kad laimės paslaptis tai leisti kitam žmogui būti savimi ir nereikalauti iš jo kažko, ko pats negali suteikti.
Taip pat pritariu aukščiau parašiusiam komentatoriui, kad kiekvienas turi būti laimingas pirmiausiai atskirai, pats su savimi.
Ačiū. Labai įdomi nuomonė.
Nežinau, kas ten per draugai supa jus, bet mano aplinkoje išsiskyrusių beveik nėra (yra tik mano tėvų amžiaus grupėje), o visi kiti – laimingai susituokę, negeriantys jokių antidepresantų, nepuolantys į depresiją ir neturintys labai didelių konfliktų, apie kuriuos žinočiau. Aišku, kad visi slepia savo problemas nuo viešumos, ir tai geriau, nei eitų ir visiem pasakotų savo nepasitenkinimą savo partneriu. Pažįstu vieną jauną porą, kurie gyvena kitoje šalyje (emigrantai) ir kurie praeina per visus tuos nesklandumus ir galimai vartoja medikamentus nusiraminimui. Bet čia tik viena pora iš visų, ir kai būnu pas juos iš karto pastebiu tą įtemptą nuotaiką. Tokį dalyką nuslėpti sunku, ypač jei jau reikalai nuėjo net iki antidepresantų. Tiesa, reikėjo paminėti, kad mano aplinkoje dauguma – krikščioniškos šeimos, tikinčios ir lankančios bažnyčią (sekmininkų). Bet net ir už šio ratų draugų nepažįstu porų, kurios eitų per depresijas. Taip, visko būna, pasipyksta visi, pasibara ir tiek. Bet tokių baisenybių, apie kuriuos skaitau čia – nėra. Matyt aš laimingas žmogus, kad esu apsuptas tokiom nuostabiom porom.
Apie labai religingus aš turiu savo nuomonę. Atsiprašau, kad užgausiu, bet, mano akimis, Bažnyčia yra toks pats antidepresantas kaip tabeltės 🙂 Tau įteigia, kad kentėti yra normalu, kad tavo kančia palaiminta ir varai per kraujus su šypsena akyse. Ne vieną tokį mačiau. Ne vienas pripažino santykių bėdas ir išsiskyrė tik tada, kai išsikapstė iš religijos liūno. Ne vienas į tą liūną ir pakliuvo dėl santykių problemų 🙂 Nes kai nėra meilės namie, ieškai kažkur kitur – mišiose, pas kunigus, pas bendruomenę. Lygiai taip „tai geriau nei kalbėti” – aš asmeniškai manau, kad problemų slėpimas niekuo nėra geriau nei kalbėjimas apie jas, nes kalbant dar tikėtina gauti kažkokių patarimų. Slepiant problemos šunta ir veši dažniausiai, nors taip, tada apie porą kiti gali sukurti tokią tautosaką kaip Jūsų „aplink matau daug laimingų porų”, kurios a) nekalba apie savo problemas (tai realiai aš nežinau, kiek jos laimingos. Tiesiog nėra įgarsinę, kad nelaimingos); b) Dėl to paties, kas parašyta a, nežinau, ar jie geria antidepresantus (bet spėju, kad negeria, nes nesakė); c) Yra religingi ir laiko, kad kančia yra būties esmė (logiška, kad jos nevengia ir nesureikšmina). Taip aš matau Jūsų labai optimistinį postą apie „reprezentatyvius” ir laimingus draugus 🙂
Kadangi matosi, kad pažįstate tik katalikus, todėl greičiausiai ir nusišnekate. Religingas – čia jau jūsų primestas terminas. Nesakiau, kad jie religingi, jie tikintys, tai ne tas pats, bet jei tebuvote pas katalikus – nesuprasite to. Apsilankykite pas sekmininkus ir kitus – religingas ir tikintis – tai ne tas pats. Ir tas visas jūsų atsakymas toks jautriai į vienus vartus. Jei jums nepatinka tikintys, nereiškia, kad jie ten sektas turi ir religijos liūne tūnoja. Praplėskite savo akiratį prieš rašydama kažką, o jei atrandate kitokią nuomonę – neapverskite jos, kad ji pritaptų prie jūsų sukurto pasaulėlio. Pasaulyje yra daug laimingų žmonių, ir jei jūs nesate viena iš jų – tai jau jūsų bėda. Rašote visiškas pievas apie religiją, nes nei suprantate ką nors apie ją, nei išmanote. Rašykite apie tai, kas tikrai yra jūsų, nes apgailėtinai nuleidžiate save kitų skaitytojų akyse, o man juk jūsų straipsniai patinka, ir kitiems patinka. Bet yra sritys kur jums dar reikia pasitempti. Nes labai jau apgailėtinai čia prirašėte apie kažkokius religingus žmones. Matyt katalikų prizmėje taip ir atrodo – laimingas su šypsena – reiškia religingas, reiškia liūne. Bet čia ir yra jūsų klaida – tikinčių yra visokių, ir fanatiškų, ir racionalių. O jūs išplėšėte kažkokią vieną grupę ir pritaikėte mano visą nuomonę būtent tai grupei. Aš net nepažįstų tokios grupės atstovų. Ir aplamai, nepažįstu nei vieno netikinčio. Visi kažkuo tiki, vieni Dievu, kiti savimi, treti – pinigais, meile, kitomis galiomis. Tad čia labiau filosofinis klausimas. Bet ką jau, čia jau kita tema kitam pokalbiui.
Aš nenoriu ginčytis, kaip ir nenorėjau Jūsų įžeisti (atsiprašau, nes regis taip įvyko). Visgi lieku tos nuomonės, kad religija (o lankymasis mišiose ir pan. yra religingumas) žmogaus gyvenimui duoda daugiau žalos nei naudos. Nepriklausomai nuo to, kokia ta religija. Lygiai taip lieku nuomonės, kad Jūs nepagrįstai darote išvadą, kad Jūsų pažįstami yra laimingi, negeria antidepresantų, turi gražius santykius ir pan., nes pats minėjote, kad šios temos Jūsų tarpe – tabu. Jau nešnekant apie tai, kad laimė – labai subjektyvi. Žmogus ją gali ir suvaidinti, ir įsiteigti. Visaip būna. Bet jei yra laimingų žmonių – džiaugiuosi. Tai tikrai teikia vilties. Bet norėčiau išgirsti, kad Jūs pats laimingas, o ne Jūsų kažkokie pažįstami (to visgi nesakėte).
Išgirskite: esu labai laimingas, turiu mylimą žmoną, du nuostabius vaikus. Niekad gyvenime nesu galvojęs apie skyrybas, depresijas, esu pakankamai stiprus atlaikyti gyvenimo įvykių spaudimą be kitų psichologų pagalbos. Ir draugai pas mane geri, aplink mane labai daug laimingų žmonių, ir ačiū Dievui niekas neužkrėtė jokiom depresijos kupinom mintim. Manau tikinčiam daug lengviau, nei tam, kas gyvena su tuščiu tikėjimu savimi ar pinigais. Tikintis Dievu semiasi jėgų iš Biblijos, iš tokių pat tikinčių (pažiūrėkite pvz. Nick Vujicic), iš pavyzdžių aplink. Pas mus labai daug tarnaujančių arba dirbančių su narkomanais (Vilties Švyturys). Štai jūs sakote „religija žmogaus gyvenimui duoda daugiau žalos nei naudos”. O aš matau, kaip kas antras buvęs narkomanas dabar lanko bažnyčią, statosi gyvenimą, išmoka skolas, kurių prisidarė narkogyvenime. Visi jie nepritartų jums. Aplamai nepažįstų nei vieno krikščionio (iš sekmininkų), kuris pritartų jums. Aš nežinau, kame jūs matote žalą: mūsų aplinkoje žmonės atranda prasmę ir meilę gyvenimui, padeda šimtams kitų, išlenda iš alkoholio, kitų priklausomybių, susitvarko šeimoje, steigia įvairius pagalbą teikiančius fondus (nemokamas vargšų maitinimas, kita soc. pagalba). Bet čia ne apie katalikus, kunigus ir mišias. Katalikybė yra net ne krikščioniška religija, nes joje tiek daug nesąmonių supinta su tikrąją krikščionybę. Kas skaitė Bibliją nors kartą gyvenime nesuprastų nei stačiatikių, nei katalikų. Marijos ten visokios, žvakės, popiežiai, liturgijos, vaikų krikštijimas be jų sutikimo ir suvokimo- visa tai žmonių išgalvotos tradicijos, kurios iš tiesų nešė daug karų, skausmo, mirties. Biblioje tokių pievų nėra. Todėl ir sakau, kad jei pažįstate tik katalikus – jus nepažįstate tikrų tikinčiųjų.
Santykiai yra geri tik tada kai pats „iš savęs” esi laimingas. Bet tada jau nesvarbu ar vienam ar santykiuose. Tik tokiu atveju. Santykiai geri kai dirbi su SAVIMI, o ne galvoji kad reikia dirbti su santykiais, juos gerinti ir t.t. O šiaip čia parašyta tiesa, labai labai mažai porų kurios išties yra laimingos. Kodėl? Tod3l kad lengviausia suversti kaltę kitam tikėtis kad kitas kažką padarys dėl tavęs kai tuo tarpu tas kitas irgi to tikisi. Bet čia tik šiaip parašiau, dar esu labai jauna ir apie santykius nieko nežinau. Viso labo tik 2m.esu kartu su saviškiu ir jau dabar viskas ne taip kaip įsivaizdavau kažkada. Matyt ego nugalėti visiems labai sunku.
Iš esmės pritariate vienai mano hipotezių, kad santykiai negali teikti laimės, bet gali būti kaip sudėtinė laimingo gyvenimo apskritai dalis 🙂 Dar įdomi kita šios hipotezės pusė – ar laimingas apskritai gyvenimas (turiu gerą darbą, malonų hobį, pinigų, laiko, pramogų ir pan.) gali padėti būti laimingu bet kokiuose santykiuose, t.y. ar tai ženkliai sumažina bet kokio partnerio indėlį į mūsų gyvenimą, reikalavimus jam ir kartu didina tikimybę, kad būsim laimingi su tuo partneriu? 🙂