Visai neseniai rašiau apie tai, kaip įprasta vaikams viską drausti. Netgi tai, kas nei jiems, nei kitiems jokio pavojaus nekelia. Tada gavau daug pamokymų, kad tai – normalu, taip ir reikia, nepatenkintos tik „supermamytės”. Ne supermamyčių vaikai yra ant trumpo pavadžio ir niekam netrukdo.
Po to teko lankytis svečiuose pas labai šviesius žmones, kurių namuose daug visokių gražių, traukiančių vaikų akį ir, žinoma, dūžtančių dalykų. Aš, vos įėjus pro duris, pradėjau nerimauti, kad kai Adrija pradės siausti, bus nuostolių, bet iškart buvau nusodinta, kad „mūsų namuose vaikams ir šunims „ne” nėra”. „Gali sudaužyti,” – įspėjau. „Nesvarbu,” – nuramino.
Ir nors ji, pajutusi laisvę ir toleranciją, davėsi lyg šunytis po visą daugiau nei 100 kvadarinių metrų butą, bet niekas nesudužo, niekas nenukentėjo. Vaikas turėjo puikų laiką. Suaugę – irgi.
O aš dar kartą įsitikinau, kaip svarbu leisti vaikui būti vaiku, tyrinėti ir atradinėti. Ne, tai jokiu būdu nereiškia, kad visi privalo leisti svetimam vaikui siausti po savo namus, tačiau išvengti beprasmių draudimų „nelipk, neimk, neliesk” būtų racionalu. Visų pirma dėl to, kad tada vaikas ramiai tyrinėja aplinką, o suaugę tuo metu gali pasimėgauti pokalbiu, vynu ar šachmatais. Antra, todėl, kad greičiausiai norite, jog tas vaikas, tegul ir ne jūsų, užaugtų veržlia asmenybe.
Tai, kas suaugusiam atrodo beprasmiška (pvz. čiupinėti kažkokią vazelę), vaikui yra jo „tyrimas”. Ir kuo daugiau vaikas augdamas patiria, tuo drąsesne ir kūrybingesne asmenybe taps.
„Vaikams negalima nieko drausti iki 5 m.”, – pamokė mus namų šeimininkai. Ir aš pagalvojau, kad taip, teoriškai vaikams iki 5 m. reikėtų drausti kuo mažiau. Praktiškai turbūt kaip tik tai yra amžius, kai mažam žmogui draudžiama daugiausiai.
Paremkite teksto autorę per PayPal.