Štai taip nusprendžiau pavadinti šį įrašą, vis mąstydama, koks apibūdinimas labiausiai tinka smėletam paplūdimiui su užrašu „paradise” ir apkiužusiam pramoniniam rajonui, kuriame viešbučiu tapęs pagal paskirtį nebenaudojamas bendrabutis.
Na, o dabar apie kelionės idėją.
Iš tiesų mes nesame nei originalūs, nei Palangos nemylintys. Vieno visuomeninio veikėjo tauzalai apie tai, kad Palanga bankrutuos ir jos vietoje iškils Kroatija irgi neišgąsdino. Matyt kaip ir daugelio lietuvių, nes lietuviškame pajūryje tiesiog nebuvo vietų apsistoti.
Skambinau netgi dėl kažkokio tai kambariuko ar sandėliuko virš garažo, bet netgi tas jau buvo užsakytas.
Supratę, kad Lietuvoje gali tekti miegoti paplūdimyje, nusprendėme traukti į Latviją.
Booking.com rodė, kad Liepojoje yra tik vienas viešbutis, kuriame galima apsistoti 2015-08-08 – 2015-08-09. Ir nors jis neatrodė itin reprezentatyviai, tačiau mes jau buvome susitaikę net su sandėliuku. O ir kaina 5 asmenims atrodė daugiau, nei juokinga – 65 Eur.
„Puiku, – nusprendėm, – Liepoja”.
Kelionė iš Žemaitijos ilgai netruko – valanda per Telšius, Plungę, Skuodą ir štai mes jau kirtome sieną.
Iš tiesų, mano draugė taip atsakingai ruošėsi kelionei, kad pamiršo asmens dokumentą. Iš pradžių kažkiek nerimavome dėl šios aplinkybės, tačiau greitai įsitikinome, kad veltui – pasienyje mūsų niekas nelaukė ir netikrino. Visai tas pats kas įvažiuoti iš Vilniaus į Kauną arba iš Telšių į Plungę. Jokių formalumų.
Pakylėti pralėkėm Priekulę ir štai mes jau Liepojoje.
Nors ir žinojome, kad iš viešbučio daug tikėtis negalime, tačiau neįsivaizdavome, kaip stipriai nepamatuotas esamas lūkesčių minimumas. Važinėdami po kažkokį gamyklų kvartalą, ne iš karto supratome, kad mūsų viešbutis – vienos iš tokių gamyklų bendrabutis. Buvęs. Galbūt. O gal ir esamas.
Vaizdas iš išorės mus ir nustebino, ir prajuokino – stovėjome pramoniniame rajone, kažkokios gamyklos kieme šalia kokio tūkstančio metų senumo pastato su užrašu „Hotel Liepaja”. Užrašas ir buvo viskas, kas liudijo, kad tai viešbutis. Visais kitais aspektais atrodė kaip senas pigus bendrabutis.
Na kągi, 65 Eur, priminėme sau, oriai įžygiuodami vidun, kur mus pasitiko ne registratorė, o baltas popieriaus lapas anglų kalba informuojantis, kad registratūra yra 3 aukšte.
Jau lipdami matėme, kad realybė neatitinka lūkesčių pačiu nemaloniausiu būdu – laiptinė nešvari, 2 aukšte – senoviškos durys su latvišku užrašu informuojančiu, kad ten pokylių salė, o 3 aukšte – oda (ar greičiausiai jos pakaitalu) išmušta registatūra su angliškai nekalbančia, tačiau užtat be proto trumpus šortukus dėvinčia administratore.
„Kągi, ne problema,” – eilinį kartą pagalvojome ir rusiškai išsiaiškinome pagrindines gyvenimo šioje įstaigoje taisykles. Iš tiesų jos buvo paprastos ir tilpo keliuose administratorės žodžiuose – „kambariuose rūkyti negalima, bet gerti galima”. „Ach, kaip smagu”, – pagalvojome, dirbtinai vypteldami ir traukdami į ketvirtą aukštą, kur mūsų laukė apartamentai.
Traukiant link apartamentų pamatėme, kad su rūkymu problemų nebus – 4 aukšte, tiesiog tarp kambarių įrengta patalpa su nudrengta sofa ir pelenine, o ant durų esantis užrašas net keliomis kalbomis išdidžiai skelbė, jog tai – rūkykla. Šis kambarys vienintelis turėjo stiklines sienas – matyt, administracija manė, kad labai estetiška stebėti rūkančius žmones.
Nepaisant net koridoriuje tvyrančio rūkalų kvapo, stengiausi būti tolerantiška ir galvoti, kad rūkykla nėra blogai – juk jei pvz. apsistotų rūkantis neįgalusis arba rūkanti nėščioji (?), tai jiems būtų tikrai nepatogu kaskart lipti laiptais į apačią (lifto juk nėra). Visgi negalėjau nepastebėti, kad privilegijų čia turėjo tik rūkantieji – nepastebėjau poilsio ar vaikų žaidimo kambario. Na, tiek to, matyt, dauguma viešbučio lankytojų – rūkaliai.
Daug blogiau, nei jiems skirtas „dūmyjimo” kambariukas, buvo durys su rusišku užrašu „dušas”. Taip, tada mes ir supratome. Mes neturėsime dušų kambariuose! Mes turėsime tik bendrą dušą koridoriuje. Kuriuo dalinsimės su tais, kurie rūko ir geria. Na, arba kitaip – gyvena pagal viešbučio taisykles.
Nusmelkti nemalonios nuojautos, įslinkome vidun ir dar labiau susigūžėme – dušai pripeliję ir purvini, 3 nešvariom užuolaidom užtraukiamos kabinos visam aukštui – ir vyrams, ir moterims.
„Na, kągi,” – pagalvojome ir nukurnėjome į kambarius, kur mus maloniai nustebino tualetas. Vadinasi, bent jau jį turėsime. Ir kriauklę. Valio!
Sunku net patikėti, kiek malonių emocijų gali suteikti privatus tualetas ir kriauklė po to, kai sužinai, kad teks naudotis bendru dušu su tais, kuriems galioja taisyklė – gerti kambariuose, bet rūkyti rūkykloje.
Visa kita irgi buvo gana gerai – grindys nešvarios, kondicionieriaus, aišku, nėra, karšta siaubingai, bet užtat patalynė akivaizdžiai išskalbta (net nuskalbta) ir bėga vanduo (nors tik šaltas).
Trumpai pasidžiaugę apartamentais, nusprendėme, kad būtų protinga juose praleisti kuo mažiau laiko. Taigi, pasiėmę bet ką, kas galėtų kam nors pasirodyti vertinga, patraukėme į paplūdimį.
Jis lūkesčius netgi pranoko – švarus smėlis, kaitri saulė, tik šiek tiek smirdanti jūra, mažai žmonių ir galimybė pastatyti automobilį nemokamai. Ko gi galima daugiau norėti?! Pasitiesėme rankšluosčius, išsitraukėm knygas ir pradėjome mėgautis pirmosios maloniomis akimirkomis – nebelyja ir mes nebe viešbutyje.
Būtų galima detaliai papasakoti, kiek kartų bridom į jūrą, kiek knygos skyrių perskaitėme, kokiomis temomis diskutavome ir kiek suvalgėme ledų, tačiau vargu, ar tai aktualu šio blogo skaitytojams, tad apsiribosiu tuo, kad pusdienis pajūryje buvo tiesiog nuostabus. Jaučiausi ne prasčiau nei gulėdama ant Atlanto kranto Portugalijoje.
O štai vakaras kiek nuvylė – ieškodami, kur skaniai pavalgyti, užtrukome nemažai laiko, miesto centras pasirodė tuščias ir kiek apleistas. Galų gale radę maitinimo įstaigą, kuri mus galėjo aptarnauti greičiau nei po 1,5 val., turėjome tenkintis staliuku lauke, kur mus skanavo uodai ir dar blogiau – negirdėjome viduje vykstančio gyvo garso koncerto. Užtat prie gretimo staliuko „koncertavo” girtų rusiakalbių jaunuolių kompanija. Maistas taip pat nesužavėjo, nors ir nebuvo toks blogas kaip Portugalijoje.
Nusprendžiau, kad vienintelis geras dalykas Liepojoje – pliažas.
Ir jau kitą dieną supratau, kaip klydau.
Nubudau dar prieš pusę devynių ir pro langą dvelkiantis gaivus oras nuteikė maloniai. Saulės apšviestos gamyklos atrodė ne taip blogai, dušas turėjo kabliuką, o pusryčius planavome valgyti kokioje nors kavinėje. Nors žinojome, kad yra galimybė juos gauti viešbutyje už papildomą 3 Eur mokestį, tačiau ši galimybė kažkodėl neviliojo.
Nors gal veltui – užsukus į valgyklą, kvepėjo įprastu naminiu maistu, atrodė gana švaru. Tiesa, vos spėjus įeiti, prie mūsų prilėkė kažkoks ten vadas ar barmenas, kuris gana atšiauriai rusų kalba domėjosi, ko mes norintys. Atsiprašėme, kad nieko, ir patraukėme ieškoti malonesnės akiai ir skrandžiui įstaigos.
Dar beveik juokais pasidomėjome, ar veikia baseinas, kurio nuotraukos esančios interneto svetainėje Booking.com, tačiau į tai mums, aišku, buvo atsakyta, kad ne. O kai pagalvoji – ir kodėl turėtų. Juk normalūs žmonės atvažiuoja pagerti ir parūkyti.
Nors iš tiesų tai nebūtinai. Galbūt tik dėl karščių, tačiau viešbučio kieme matėme daug visai neprastų automobilių lietuviškais numeriais, koridoriuje teko sutikti gana inteligentiškai atrodančių gyventojų.
Taigi, nepaisant viešbučio administratorės požiūrio, šioje įstaigoje tikėtinai lankydavosi ir daugiau svečių, kurie nesiejo poilsio su alkoholiu ir rūkykla.
Antroji diena buvo mažiau karšta, bet labiau aktyvi. „Rytą” pradėjome suvenyrų pirkimais, labai skaniais pusryčiais – pietumis ir trumpu pasivoliojimu paplūdimyje. Po to traukėme pasižvalgyti po miestą, kuris dienos šviesoje atrodė daug simpatiškesnis – taip, yra kur pasitempti, tačiau architektūra pasižymėjo savitais bruožais, gatvėmis dardėjo senutėlis tramvajus, o plyteles puošė metalinės natos.
Vienareikšmiškai sužavėti spoksojome į grojantį metalinį medį, o po to vaikščiojome Promenada, atspindinčia uosto kasdienybę – laivai, žuvies kvapas, nebeveikiantis žuvų turgelis, daug kavinių, viešbučių, striptizo klubas „Prison bar„, kuriame galima pasijusti kaip kalėjimo kameroje su prostitute… Na, matyt, kai kurie žmonės turi savotiškų fantazijų.
Promenada man patiko, tačiau kur kas didesnį įspūdį paliko Karuosta – apleistas kareivinių kvartalas, kuriame buvo matyti Lietuvoje jau pamirštas skurdas ir tiesiog į jūrą suversti karinės bazės likučiai. Kaip teisingai pastebėjo mano draugė, jausmas tarsi matant išnykusią civilizaciją. Gamtos grožis, persipynęs su sovietinių daugiabučių šmėklomis ir jūroje boluojančiais įtvirtinimais.
Atvirai sakant, nežinau, kas mane nustebino labiau – kad Latvijoje, kuri ekonomiškai lenkia Lietuvą, prie pat jūros stovi vis dar nerenovuoti daugiabučiai medinėmis durimis ir tuščiais kiemais, ar kažkada seniai susprogdinti įtvirtinimai, kurie kyšo iš jūros ir byloja žmonių kvailumą.
Bet kokiu atveju tai – dalykai, kurių ilgai nepamiršiu. Ir dėl kurių manau, kad pamačiau pakankamai. Iš tiesų egzotika yra sąlyginis dalykas. Daug kam atrodo egzotiška Egipto saulė, o man – iš vandens kyšantys karinių įtvirtinimų griaučiai.
Tai štai kokia ta manoji Liepoja. Tikrai ne atgrasi kaip netikusiai parašyta jų turistiniame leidinyje, tačiau įvairiapusiška. Tiek teigiama, tiek ir neigiama prasme. Tiesiog vieta, kur rojus ir pragaras yra arti vienas kito. Ir, ko gero, tik nuo lankytojo interesų priklauso, ko jis pastebės daugiau.