Liūdesio (ne)regimybė

Gyvenimas man pametėjo citriną. Na, ką jau ten pametėjo citriną – visą sunkvežimį citrinų išvertė tiesiog prie slenksčio. Galbūt turėčiau apsimesti, kad viskas gerai, žinau, kaip tai išspręsti, ir jaučiuosi… stipri ar net galbūt laiminga, tačiau aš nesigėdinu liūdesio. Lygiai kaip nesigėdinu slogos ar menstruacijų.

Visgi, vis dažniau suprantu, kad atviras liūdesys trikdo žmones. Dažnas puola nustatinėti diagnozę („tau turbūt depresija“), retesni siūlo pagalbą („gal tau kažko reikia?“, „gal nori susitikti?“), o kai kurie net pasiūlo pinigų ar pastogę („tai gal norėtum pabūti kurį laiką pas mane?“). Ir išties smagu, kad žmonės rūpinasi, reaguoja. Iš kitos pusės, kartais tas rūpestis atrodo net perdėtas, erzinantis, tarsi kurį laiką jaustis slogiai būtų kažkas… labai pavojingo.

Negi išties visi kiti niekad nesijaučia blogai? Negi nebūna dienų, netgi savaičių ar mėnesių, kai, atrodo, kad viskas slysta iš rankų ir ko tik besiimtum – į šipulius?

Ir jei būna, tai kodėl jus taip šokiruoja, kai tai nutinka kažkam kitam? Gal kad… liūdėti yra nepriimta? Kiek kartų man kas nors pasipasakojo ką nors skaudaus, beveik visados baigdavo fraze „niekam nesakyk“. Tarsi tai, kad tau buvo blogai, kad jauteisi nelaimingu, būtų kažkoks nepadorus faktas.

Dauguma taip įpratę slėpti liūdesį, kad atpažinę šią emociją tiesiog kraustosi iš galvos. Atviras liūdesys lyg dramblys kambaryje – visi mato, bet niekas nežino, ką su tuo daryti; ir meluočiau, jei sakyčiau, kad žinau.

Iš kitos pusės, manau, kad nieko labai žinoti nereikia. Visi kartais turi sunkumų, beveik visi išsisprendžia. Pokalbis, šypsena, palinkėjimas, bučkis, galų gale, – elementarūs dalykai, kurie gelbėja kone visados. Kodėl nepabandyti ir dėl liūdesio?

Jei žmonės nebūtų tokie susigėdę dėl šios iš esmės natūralios emocijos, jei nesistengtų vaidinti tobulų gyvenimų, apie kokius net filmų nerodo, tai galbūt vėl pamažu atrastų… draugystę ir tuomet rečiau gelbėtųsi alkoholiu ar antidepresantais?

Jei tu esi žmogus, tai tau kartais liūdna. Kartais skauda. Kartais gėda. Ir žinai, ką? Taip turi būti!

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *