Taip jau sutapo, kad kelių dienų laikotarpiu pažiūrėjau du filmus apie šeimą – „Liūtas” (Lion) ir „Stiklo pilis” (The glass castle).
Ilgai mąsčiau, kaip aprašyti pirmąjį, bet atsakymą davė antrasis.
Iš tikrųjų jie atrodo labai skirtingi, bet abiejuose dominuoja tas pats – šeimos – motyvas. Tik viename iš jų labiau atspindėtas prigimtinis žmogaus poreikis rasti savo šeimą, o antrajame… dažno žmogaus poreikis pabėgti nuo jos.
Stebuklas nebent tai, kad dažname mūsų vienas greta kito gyvena abu šie troškimai. Regis, nesuderinami, bet visiškai realūs.
Sudėtingiausi mano santykiai yra su… šeima.
Vienas protingas žmogus sakęs, kad labai daug žalos daro mitas, kad visi tėvai myli savo vaikus.
O kitas labai protingas žmogus pastebėjęs, kad didžiausias nusivylimas suaugus suprasti, kad… žmonės niekados taip ir nesuauga.
Ir, man regis, abu šie filmai kaip tik apie tai – apie tėvus, kurie nebūtinai myli savo vaikus arba nesugeba jų mylėti atsakingai ir apie vaikus, kurie niekados taip ir neužauga. O vaikystėje negali netikėti tėvų meile. Dėl to matyt viena priklauso nuo kito ir tai visados sudarys visumą.
Kita vertus, aš pasakyčiau dar kitaip – didžiausias nusivylimas yra… tėvystė. Nes abi pusės gauna ne tai, ko tikėjosi, ir gyvena ne taip, kaip planavo.
Būti tėvu ar motina yra taip pat sunku kaip sūnumi ar dukra. Ir dažnoje šeimoje žmogaus gyvenimas sukasi apie tai, kaip… pakartoti tėvų gyvenimą, nekartojant jų klaidų. Arba kaip nugyventi visiškai kitokį.
Iššūkiai. Didžiuliai ir retai pasiteisinantys.
Filmai apie šeimą. Ir kaip jau įprasta – abu su ašaromis.