Paskutiniu metu viešojoje erdvėje vis dažniau girdimas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vardas. Pirmiausia matyt verta paminėti, kad LLRI – visai ne institutas, o kelių oligarchų lobistinė organizacija, neturinti nieko bendro su mokslu.
Visgi, ši organizacija yra itin aktyvi ir dažnai pristatoma kaip tam tikras ekspertas (ekonomikos, mokesčių ir pan. klausimais).
Negaliu neigti – kai kurios iš LLRI idėjų yra tikrai geros, bet dauguma – tiesiog lobistiniai kliedesiai, kišami apie liberalizmą nieko neišmantiems liberalams į galvas.
Vienas populiariausių kliedesių, kad nereikia mokėti mokesčių, nes vargšais geriau, nei valstybė, pasirūpins turtingieji. Paanalizuokime šį kliedesį.
Kliedesio esmė maždaug tokia, kad valstybė nemokanti teikti pagalbos efektyviai, tokia pagalba esanti labai brangi, be to, valstybė teikianti pagalbą kam reikia ir kam nereikia, tai bus daug geriau, jei valstybė tos pagalbos visai neteiks, o vargšais pasirūpins… oligarchai. Panaikinkim SODRĄ, VMI, Darbo biržą ir nukreipkim alkstančiuosius pas Numavičių ar kokį kitą gelbėtoją.
Aš, aišku, galiu sutikti, kad valstybė tikrai ne visados efektyviai naudoja turimus resursus ir socialinę pagalbą organizuoja nebūtinai geriausiu būdu, bet sprendimu siūlyčiau efektyvinti valstybės teikiamą pagalbą, o ne svajoti, kad valstybės darbą padarys oligarchai.
Mano kritika mecenatizmui grįsta visų pirma tuo, kad apie turtingus žmones sakoma taip: jie – turtingi, nes moka skaičiuoti pinigus. Deja, tai reiškia ir tai, kad dažniausiai nėra išlaidūs (dosnūs). Dėl to tikėtis, kad koks nors ten numavičius atvers piniginę vos gavęs kokio varguolio prašymą yra… utopiška (kalbant korektiškai).
Toliau kitas aspektas – tam, kad žmonės būtų pavalgę ir apsirengę, reikės plius minus to pačio pinigų kiekio kaip ir dabar (esant valstybės pagalbai). Skirtumas tik toks, kad tais pinigais disponuotų nuo mokesčių atleisti oligarchai. Dar aiškiau tariant, poreikiai nesikeistų (ir nepradėtų 1 žmogaus vežime tempti 10 žmonių, kaip populiariai pasakytų Kaetana Leontjeva – Numavičienė). Tiesiog socialinėms reikmėms skirtais pinigais disponuotų kitas subjektas – turtingieji (in corpore).
Turtingiesiems tai, aišku, būtų gerai, nes iš esmės jie sutaupytų visa tai, ką dabar jų verslai turi sumokėti į biudžetą. Ir, savaime suprantama, nebūtų tokio teisės akto, kad jie tą sutaupymą turi panaudoti skurstančiųjų gelbėjimui. Tokiu būdu iš valstybės atimta funkcija realiai būtų perduota… niekam neperduota. Skurstantysis praktiškai atsidurtų už įstatymo ribų. Ir kai sakau „skurstantysis„, tai galvoju ne tik apie etatinius tinginius, bet ir apie vaikus, neįgaliuosius, nusenusius ir pan.
Kitas ne mažiau reikšmingas aspektas, kurį LLRI sąmoningai nutyli, yra tai, kas yra valstybė. Valstybė esame mes – kiekvienas dirbantysis, skurstantysis, reikalingas pagalbos ir galintis ją suteikti. Kiekvienas žmogus. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis. Ir mes, būdami valstybe, galime spręsti, kam ir kiek pagalbos suteikti. Gal ne visada mokame šia teise pasinaudoti, bet aš tikra – laikui bėgant išmoksime. Svarbiausia, kad tokia teisė yra.
Tuo tarpu delegavus šią teisę tik turtingiesiems, pradėsime įbaudžiavinimą, nes sprendimą, kokia visuomene norime būti, už mus priims labai maža populiacijos dalis.
Ar tokia tvarka tikrai gali atnešti gerovę? Atsižvelgiant į pasaulio praktiką, ne, nes būtent tos valstybės, kuriose nėra efektyvios valstybės pagalbos socialiai pažeidžiamoms grupėms, gyvena prasčiausiai (Indija, didelė dalis Afrikos, Rusija ir pan.). Tuo tarpu tos, kuriose didelis dėmesys skiriamas skurdo eliminavimui (Vokietija, Didžioji Britanija, Norvegija ir pan.) klesti.
Apibendrinant, LLRI mitas, kad esą mokesčių mokėti neapsimoka, nes vargdieniais pasirūpins turtingieji, nė karto nepasiteisino pasaulio praktikoje. Ir nesugalvoju, kodėl galėtų pasiteisinti Lietuvoje (ypač, kai dauguma turtingųjų stengiasi savo finansinius interesus (ir su tuo susijusius mokesčius) perkelti į įvairius finansų rojus.
Numavičiaus mokesčius sumoka Maximos pirkėjai. Kyla mokesčiai, kyla kainos.
Sumažinus mokesčius ir atsisakius valstybės finansavimo ten, kur jis nebūtinas, sumažėtų kainos Maximoje.
Arba padidėtų Numavičiaus pelnas. Taisyklė „kaštai lemia kainą” oligopolijose iš esmės neveikia. Be to, kas Jums svarbiau – gauti nedarbo išmoką ar sumokėti pigiau už daržovę?
Negaliu Faebook’e komentuot jūsų postų, nors esu follower’is. Ką daryt
Deja, negaleciau patarti, nes tikrai nezinau priezasciu. Pabandykite man parasyti privacia zinute FB.
pirma parašiau FBke PM, po to čia, kai nesulaukiau atsakymo
Tikrai nežinau, ką patarti. Negavau privačios Jūsų žinutės. Matyt, teks susilaikyti nuo komentavimo 🙂 Kad ir kaip man būtų apmaudu dėl to 🙂
Labai taikliai apie didžiojo verslo „socialinę atsakomybę” pasakė Nobelio ekonomikos premijos laureatas Milton Friedman: That is why, in my book Capitalism and Freedom, I have called it a „fundamentally subversive doctrine” in a free society, and have said that in such a society, „there is one and only one social responsibility of business–to use it resources and engage in activities designed to increase its PROFITS so long as it stays within the rules of the game, which is to say, engages in open and free competition without deception or fraud.”
Pinigus uždirbti sąžiningai užtrunka. Elementaru 🙂
Sveiki , Lidžita.Smagus Jūsų azartas kovojant su oligarchais ir oligopolijom.Vertas pagarbos.Vienok paskutinis opusas atrodo truputi tendencingas.Kur čia mes perskaitem LLRI norą atleisti turčius nuo mokesčių? Ar čia kalbam apie pelno mokesčių lengvatas ? Kita vertus , ne visi kapitalistai tokie trumparegiai .Va W.Buffett pats skundesi , kad kapitalas per mažai apmokestinamas ir siūlėsi mokėti daugiau.Valstybė be mokesčių neišsisuks.Tas visiems aišku.Problema kitur.Pirma – valstybė mūsų jai patikėtus pinigus valdo neskaidriai ir neefektyviai.Manau su tuo sutiksit.Tai didina visų mokesčių mokėtojų paskatas (tame tarpe ir turtingųjų) nuo mokesčių išsisukinėti.Žinoma , tai ne vienintele priežastis.Antra.Valstybė prisiima sau daug socialinių funkcijų ,garantijų , misijų ir etc. o paskui jų nesugeba,arba nesugeba deramu lygiu jų realizuoti.Tai ar nesiperša logiška išvada , kad tu funkcijų tiesiog per daug ? Visuomeneje visada bus jos nariu , kuriems reiks valstybes globos ir paramos.Visada bus funkciju , kurias gales uztikrinti tik valstybes isikišimas.Bet kita vertus , pagalvokit bent apie tai , kokius lukescius is kartos i karta formuoja tokia valstybe , kuri dosniai dalija geroves pazadus , o paskui negeba ju teseti.Kuo bloga mintis apie SODROS panaikinima ?Žinau , šiandien skamba kaip utopija , betgi dirbantis žmogus gali kaupti savo pensija be kazkokio Bismarko laiku monstro pagalbos .Gerai , is karto nesigaus .Tiek metu zmonems melavom , kad senatvej jais rupinsis valstybe , dabar nepasakysi , kad rupinkites patys.Galetu dirbantis kaupti pinigus kokiam valstybiniam fonde (net bijau sakyt privaciam -)),priverstine tvarka , tebunie.Bet tai bus jo pinigai , jis žinos , kiek ju turi kiekviena diena , kiek ju padaugejo po algos ir kiek ju ten bus ,kai jis nuspres nebedirbti.(pats , o ne valstybe).Be ekonominio efekto , butu puiki edukacija visuomenej.Paprastas darbininkelis jau nebesutiktu su darbdavio siulymu norodyt visos algos „ant popieriaus” , nes bus skirtumas tarp kazkokios mistines SoDros ir jo asmenines kaupiamosios saskaitos.Panasiais principais galma sutvarkyt ir medicinos apsauga ir svietima ir dar daug kitu sriciu.Jokiu as cia ameriku neisradau.Viskas senai zinoma.As tik vienu dalyku labiausiai noriu tiket.Zmoniu mentalitetas keistusi.Butu maziau norinciu but islaikytiniais , remtinais ir pan.
Sveiki, paskaitykite kad ir Wiki pamatines jų idėjas 🙂 O dėl viso kito – tobuloje visuomenėje, kurioje visi pakankamai protingi ir pakankamai uždirba, tai veiktų. Reali visuomenė nėra tokia. Pinigai kasdien nuvertėja. Po 15 m. suma, kurios užteko būstui, dažnai būna nepakankama automobiliui. Dėl to idėja, kad pinigai „stovės” kažkokioje valstybinėje (ar privačioje) sąskaitoje ir užtikrins sočią senatvę, yra utopija. Jau nekalbant apie tai, kad nuo vidutiniškos LT algos sukaupti dar 30 m. gyvenimo „po pensijos” yra labai jau nerealistiška, kai žmonės dar nesulaukę 30 m. įlenda į skolas ir moka būsto, vartojimo paskolas, apmoka privačius vaikų darželius ir pan. Kalbant iš praktikos, tai net ir bloge minėjau – yra daug valstybių, kur žmonėms soti senatvė nežadama (ir neduodama). Kažkodėl ten plinta skurdas, o ne atsakomybė, privatūs fondai ir pan. O su oligarchais aš nekovoju – aš tiesiog kalbu apie problemas, kurias matau, ir bandau šias problemas padėti pastebėti kitiems. Nes daugelis turi labai nekritišką požiūrį į „laukinį kapitalizmą”. Aš asmeniškai pensijų problemą spręsčiau per pensijinio amžiaus vėlinimą bent iki 70 m., nes gyvenimo trukmė ilgėja labai stipriai ir išeiti į pensiją 60 ar 65 m. jau yra per prabangu.
Viska stipriai suprimityvinat.Jei tvenkinys drumzlinas , tai kiek kibira bemesi – svaraus vandens nepasemsi.Laisvai mastanciam zmogui pati mintis , kad valstybe reguliuoja , kada jam dirbt , o kada jau nebe turetu but nepriimtina.
Gerai, kad Jūs – laisvas, protingas, sveikas ir (spėju) finansiškai apsirūpinęs. Bet – nuliūdinsiu – tokie žmonės sudaro gal kokius 3 proc. populiacijos (optimistiškai). O ir Jūsų padėtis nebūtinai be galiojimo termino pabaigos. Be to, valstybė nenurodo, kada „nedirbti” (gali dirbti ir pensijinio amžiaus žmogus), tačiau nuo tam tikro amžiaus vertina, kad žmogaus galimybės save išlaikyti sumažėja ir atitinkamai jį REMIA FINANSIŠKAI. Jei manote, kad 80+ dar būsite pakankamai gyvybingas pats save išlaikyti (arba turėsite tam sukaupęs lėšų), tai valio – neimkite tos pensijos. Daugelis žmonių tokio amžiaus dirbti nebepajėgia, o santaupų tiek, kad galėtų gyventi dar n metų be pajamų, neturi. Tai ką? Palikti juos badu mirti, ar kaip? Padaryti kaip Indijoje – jei vaikai duos kąsnį, tai ok, jei ne, tai susidegink? Man toks jausmas, kad tie visi „ultraliberalai” arba gyvenime problemų neturėję (ir nežino, kad žmonės sensta, serga, netenka darbo ir pan.), arba gyvena utopijoje, kur kiekvienas pilietis pasiruošia „atsargų” visiems gyvenimo atvejams – nedarbui, ligai, negaliai, pensijai ir pan. Ir tos santaupos niekad nesibaigia ir nenuvertėja. Būtų smagu!
” yra… utopiška (kalbant korektiškai).” nelabai korektiška utopijų ir jų kurėjų atžvilgiu. O tie žmonės apie kuriuoskalbat nekuria jokių utopijų, jie bruka kai kurias sau naudingas idėjas. Beje už tą savo propaganda dažniausiai nesumoka mokesčių – vieta žiniasklaidoje ar laikas televizijose ir radijo stotyse yra prekė jie ją pasiima neva nemokamai… Nesu tuo tikras tai labiau primena paslėptą reklamą… O utopijos tai visai kas kita
Mintys tikrai įdomios, bet kai kur nesutinku. Dėl LLRI: kartais jie tikrai perlenkia lazdą, bet kad būtų kur nors siūlę iš viso panaikinti mokesčius, to tikrai neatsimenu.
Dėl visuomenės išlaikytinių: ir taip, ir ne. Dalis asmenų, išlaikomų visuomenės, tokiais yra, nes dėl objektyvių priežasčių (amžiaus, sveikatos būklės) nesugeba savimi pasirūpinti. Dėl to jais privalo rūpintis visuomenė, mokėdama mokesčius. Šiuo klausimu viskas čia gerai. Bet yra kita dalis visuomenės išlaikytinių, kurie yra tokiais, nes taip patogiai: nereikia pačiam dirbti, stengtis ir sukti galvą, patogiau yra gyventi visuomenės sąskaita. Ir tokių yra labai daug. Būtent dėl to, mano giliu įsitikinimu, visuomenės išlaikytinio statusas neturi būti toks, kad užtikrintų patogų gyvenimą (kalbu apie tuos, kurie neturi objektyvių priežasčių, pateisinančių buvimą visuomenės išlaikytiniais). Valstybė tokiems visuomenės išlaikytiniams privalėtų užtikrinti tik minimalų pragyvenimo lygį, kad pats asmuo turėtų stiprias paskatas pats nusikratyti išlaikytinio statuso ir pradėti dirbti, kurti verslą, kt.
Jei valstybė prisiima per dideles socialines funkcijas, ji visai visuomenei sukuria labai blogas paskatas. Pavyzdžiui, skandinavijos šalyse gydytojai yra daugiausiai uždirbanti visuomenės grupė, tačiau gydytojų tose šalyse nežmoniškai trūksta. Kodėl? Todėl, kad dėl drakoniškų mokesčių daug uždirbantiems ir dėl tuo pačiu valstybės taikomos labai plačios socialinės apsaugos žmonės nebeturi paskatų stengtis ir ilgus metus džiovinti smegenis medicinos studijose (o po to mokėti drakoniškus mokesčius), kai jie gali iš karto eiti dirbti paprastą darbą ar iš viso tapti visuomenės išlaikytiniu ir jų gyvenimo lygis palyginti su daugiausiai uždirbančiais gydytojais stipriai nesiskirs. Taip yra labai blogai.
Na, valstybės pagalbos žalą jie akcentuoja kaip pagrindinę idėją. Apie tai rašoma net ir Wiki. O su kitomis idėjomis sutinku. Niekad neteigiau, kad išlaikymas turi suteikti galimybes gyventi maksimaliai gerai. Be abejo, jis turi būti minimalus.
Stebėtojas (ekonomistas) gali įrodomai teigti, kad individui A gėrybė n turi didesnę vertę (yra naudingesnė) už m, jeigu jis nustato, jog iš n ir m alternatyvų A renkasi n. Jeigu individas B iš šios alternatyvos renkasi m, stebėtojas gali daryti išvadą, jog m turi jam didesnę vertę (yra naudingesnė) už n. Abu šie faktai gali būti nustatyti objektyviai. Visai kitas dalykas yra teigti, jog A preferencijos yra svarbesnės (vertingesnės) už B preferencijas. Kokiais faktais gali būti grindžiamos tokio palyginimo išvados? Kokiu pagrindu galime teigti, kad euras, paimtas iš A ir atiduotas B, praturtina B daugiau nei nuskurdina A; kad toks perskirstymas padidina bendrą gerovę? Kokiu nepriklausomu, objektyviu kriterijumi remdamasis koks nors ekonomistas gali teigiamai atsakyti į šį klausimą? Juk jeigu pats A to dolerio neperdavė B, tokio perdavimo abipusė nauda nėra pademonstruota veiksmais. Kaip tada ekonomistas gali kalbėti apie sumarinę, agregatinę tokio perskirstymo naudą, arba apie B gautos naudos didesnį vertingumą, palyginti su A praradimu? Tik pats imdamasis vertintojo vaidmens. Tada, žinoma, yra tiek ‘socialinės gerovės’ koncepcijų, kiek yra žmonių, mėginančių ją apibrėžti. Tačiau tada ekonomisto teiginys išreiškia ne objektyviai nustatoma faktą, bet jo paties subjektyvų vertinimą.
„Veiksmas – tai mėginimas mažiau patenkinamą padėtį iškeisti į labiau patenkinamą padėtį. … Kas tenkina mažiau, to išsižadama norint pasiekti tai, kas tenkina labiau.” Kiekvienu savo veiksmu žmogus tenkina savo norus, siekia didesnės gerovės (pasitenkinimo, laimės). Jam realizuojant savo tikslus arba atrandami naujų priemonių savo tikslams pasiekti jo gerovė didėja, – prarandant tokias galimybes ji, priešingai, mažėja. Jeigu žmogus praleido valandą koncerte, o ne kine, iš to galime daryti išvadą, jog koncertą jis vertino labiau nei kiną. Jeigu jis išleidžia 10 litų knygai, iš to galime daryti išvadą, jog įsigytą knygą jis vertina labiau už bet kurią kitą gėrybę, kurią jis būtų galėjęs įsigyti už tuos pinigus. „Vertė nėra daiktuose. Ji yra mumyse; ji yra tas būdas, kuriuo individas reaguoja į savo aplinkos sąlygas. … Vertė taip pat nėra žodžiuose ar doktrinose. Ją atspindi žmogaus elgesys. Svarbu ne tai, ką žmogus ar žmonių grupė kalba apie vertę, bet tai, kaip jie veikia.“ Tai jei savanoriški manai didina vertę abiems pusėms, t.y. kiekviena pusė kito turimoje gėrybėje mato didesnę vertę, nei turimoje (jei nematytų, mainai neįvyktų) ir tai pademonstruoja VEIKSMU, tai kaip bendrą gerovę, bendrą vertę gali didinti vienašališki veiksmai – euro paėmimas iš A ir atidavimas B, nors patys jie to neparodė veiksmais?
Mokesčių egzistavimas neišvengiamai paskirsto visuomenę į dvi dalis, dvi klases –į tuos, kurie mokesčių lėšas duoda (kuria), ir tuos, kurie jas gauna (naudoja). Net jeigu mokesčius formaliai moka visi piliečiai, tai dar nereiškia, jog vieni nėra gryni lėšų davėjai, o kiti –gryni lėšų gavėjai. Realiai, ne formaliai, apmokestinama gali būti tik produktyvi, pelninga veikla. Neįmanoma apmokestinti nepelningos veiklos. Valstybės veikla nėra pelninga veikla –jeigu ji tokia būtų, jos finansavimui nereikėtų mokesčių. Nesunku suprasti, jog jokių mokesčių nemoka, pavyzdžiui, visi iš biudžeto finansuojami žmonės. Formaliai jie, žinoma, juos moka. Tačiau juk pajamas jie gauna iš biudžeto, iš nusavintų lėšų fondo –jie tik naudoja kitų sukurtų ir po to nusavintų pajamų dalį. Jų pačių mokami mokesčiai tėra grąžinimas dalies lėšų, gautų iš biudžeto, –ne biudžeto papildymas.27 Jie yra gryni mokesčių lėšų gavėjai. Kitose visuomenės grupėse skirtumą tarp gavėjų ir davėjų daug sunkiau nubrėžti –kiekviena grupė kažką atiduoda ir kažką gauna. Tačiau galutinėje sąskaitoje visada yra grynieji mokesčių mokėtojai ir grynieji mokesčių naudotojai –yra tie, kurie duoda daugiau negu gauna, t.y. kurie patiria gryną nuostolį ir tie, kurie gauna daugiau negu duoda, t.y. kurie turi grynos naudos.
Gėrybių dalijimas veltui –subsidijavimas ir pan. sukelia dar kitokių neigiamų ekonominių padarinių. Kiekviena parama veiklai, neišsilaikančiai atviroje rinkoje, skatina tos veiklos tąsa. Tai reiškia, kad atsiradus subsidijavimui atsiranda nuostolingos veiklos išlikimo galimybė. Nusavintos lėšos skiriamos tiems, kurių paslaugas, politikos požiūriu, rinka nevertina arba vertina nepakankamai. Kitaip sakant, piniginio ‘balsavimo’ rezultatai privačių santykių srityje yra peržiūrimi politinėje srityje ir, esant ‘politinei būtinybei’ tie rezultatai atšaukiami. Tokiu būdu tie, už kurių paslaugas vartotojas atsisakė mokėti kaip privatus asmuo, vis vien gali gauti jo, kaip mokesčių mokėtojo, lėšas. Subsidijos dėka veikla, kuri neįtiko rinkai ir kuri dėl to buvo nuostolinga, gali tęstis nepaisant rinkos nuosprendžio. Tai reiškia, pirma, jog veiklai, kuri švaisto išteklius, suteikiama paskata ir antra, kad veiklai, kuri išteklius gausina, suduodamas smūgis.
Subsidijomis ne tik remiama nuostolinga gamybinė veikla, jomis dažnai nesąmoningai palaikomas ir skatinamas kaip tik tas veiklos ir gyvenimo būdas, kurio pašalinimui subsidija skiriama. Negalima nepastebėti štai tokio pobūdžio priklausomybių –subsidijuojant vargšus arba bedarbius faktiškai remiamas ir skatinamas būtent tas gyvenimo būdas, kuris pirmiausia tą skurdą ar nedarbą kuria. Pradeda veikti, anot Ch. Murray, „nenumatyto skatinimo dėsnis“. Antai subsidijuojant vienišas motinas faktiškai remiamas ir skatinamas būtent tas gyvenimo būdas, kuris generuoja vienišų motinų problemą –moterims pradeda apsimokėti turėti nesantuokinių vaikų. Žodžiu, subsidijavimas dirbtinai palaiko veiklą, kurią jau atmetė visuomenė kaip privačių individų visuma. Šiuo požiūriu, subsidijavimą, kuris visada teisinamas ‘socialinių’ interesų gynimo dingstimi, tiksliau būtų vadinti antisocialine veikla.
Bravo. Gimdyti vaikus yra „antisocialinė veikla”. Matyt, jei diedas palieka, tai moteriškė turi vaikus arba į vaikų namus atiduoti, arba į šulinį sumesti, nes kaip ji gali prašyti visuomenės pagalbos? Ne, tegul eina dirbti ir mokėti mokesčius. Beje, žmogus kaip individas yra labai silpnas (vieni, aišku, silpnesni už kitus). Ir išlikti padėjo būtent solidarumas – gyvenimas bendruomenėse, bendros medžioklės, šeimos netgi kaip tokios. Tuo tarpu atsiranda tokie „liberalizmo” šaukliai, kurie spjauna į istoriją, biologiją, antropoliją ir ima teigti tai, ko niekados jokioje visuomenėje nebuvo ir kas neabejotinai lemtų žlugimą, t.y. tai, kad kiekvienas gali savimi pasirūpinti pats.
Ne. Jei kažkas silpnas ir negali sugalboyi, kaip duoti kažkam naudos, būti naudingu, vadinasi jia gali prisidėti prie kito sugalvoyos gėrybių gausinino sistemos, kaip samdomas darbuotojas. Vadinasi jis savo gebėjimais gali duoyi kažjam naudoa, t.y. savo gebėjinus parduoti. O bendruomenės susikuria individų noru, o toje bendrukmenėje indivisai kiekvienas siekia savo tikslų. Jei bensrukmeninė veikla jam nenaudinga, tai ar jis liktų bendrukmenėje? PS. Galite ištrinti tą apčioje komentarą, netyčia nukopinau antrą kart tą patį
Jūs vėl apie svajones ir utopijas. Yra neįgalieji, nedarbingi žmonės, galų gale, minėtos mamos, kurios dėl vaikų priežiūros negali dirbti. Nėra taip, kad yra labiau naudingi ir mažiau naudinfi (finansiškai). Yra taip, kad dalis gali dirbti, o dalis turi kitokią funkciją. Bet sunku tai suprasti, kai žiūri į viską kaip į A ir B.
Parašysiu vėliau apie neįgaliuosius ir silpnuosius. Beje, kaip ir minėjau neįgaliesiems ir siloniesiems rinka nuo XVI buvo sugalvojusi fondus, kurie puikiai vystėsi ir evoliucionavo iji savanoriko kaupimo pensijų findų ir tt. Tačiau kažkada visa tai suvalstybino. Parašysiu plačiau. Jirms irgi yra vietos ir be to jie nereiškia, kad kažką galima nusavinti iš tų kute gausina gėrybes ar tas fėrybes mažinti, išnaudoti neefektyviai išteklius.
Be to pripažinkite, kad neįgalieji, jei jie duoda mažiau, negali gauti tiek pat, kiek tas kutis duoda daugiau gėrybių. Kitaip neapsimokės stengtis, apsimokės būti vienaip ar kitaip neįgaliuoju. Todėl čia klausimas yra kiek su tokiais pasidalinti. Ir ar tam reikalinga prievarta.
Individualistinė dorovė – gyvenimas savo protu savo naudai, nesikėsinant į svetima, nėra grėsmė visuomeninei dorovei. Priešingai, ji yra visuomeninės dorovės pagrindas – ji remiasi ‘prigimtine’, ‘Dievo duota’ individo teise į gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Visuomenė negali turėti teisių daugiau nei jų turi atskiras individas. Joks individas neturi teisės prievartauti savo kaimyną, jėga savintis jo nuosavybę, reikalauti iš jo duoklės ar užkrauti jam neprisiimtas pareigas. Lygiai taip pat individų visuma – visuomenė ir valdžia kaip jos agentūra – negali turėti tokios teisės.
Štai kodėl steigdami valdžią individai vadovaujasi viensavo pačių interesais, ir visos teisės, kurias jie valdžiai deleguoja, yra jų pačių teisės. Ne klusnumas, nuolankumas ir aukojimasis, bet sutikimas, susitarimas ir sandoris yra pilietinių santykių pagrindas. Kiekviena valdžia, kurią individai steigia, turi tarnauti kiekvieno jų interesams ir tik šia prasme – bendriems interesams. Jokia valdžia, reikalaujanti iš individo vienpusio pasiaukojimo, negali būti teisėta.
Jei vieniša mama atsidūrė bėdoje ir negali pasirūpinyi savimi, tai nesuteikia teisių vieniems individams atimti dalį turto iš kito individo ir atiduoti jį vienišai mamai. Be to, rinkoje atsiranda tam tikri savanoriki fondai ir agentūros, kurios geba pasirūpinti nelaimėje. Ta prasme, panašūs fondai visiškai atsirado Olandijoje, jūreiviams pasiekus garbų amžių ir netekus pajamų šeimai išlaikyti. Tam nereikėjo Karaliaus valdžios įsikišimo. Fondai buvo gryn savanoriški, be jokių prievartos elementų. Tai jūs už vienų individų prievartą prieš kitus? Ta prasme individų deleguota valdžia įgyja daugiau teisių nei tai taikoma atskiriems individams? Valdžia tikriausiai tada yra kažkokia abstrakti būtybė, prisiimsianti ir atsakomybę už savo nes3kmingus sprendimus?
Ne nu tai grįžkim į VIDURAMŽIŲ Olandiją. Nepykite, bet nebematau prasmės komentuoti. Aš apie realybę. o Jūs apie pasakas, kaip Viduramžiais buvo gerai Olandijoje ir kaip dabar blogai pvz. Jungtinėje Karalystėje, kur individai (ne žmonės, o INDIVIDAI, pabrėšiu) prievartauja vieni kitus. Neduok tu Dieve Jums pačiam gyventi tokioje visuomenėje, apie kokią čia svaičiojate. Gal tada suprastumėte, kiek baisumo buvo Jūsų žodžiuose.
Ir dar – niekur nepasakyta, kad gimdyti vaikus yra antisocialinė veikla. Subsidijuoti skurdą ar užsiimti kita socialine inžinerija, yra antisocialinė veikla.
Stebėtojas (ekonomistas) gali įrodomai teigti, kad individui A gėrybė n turi didesnę vertę (yra naudingesnė) už m, jeigu jis nustato, jog iš n ir m alternatyvų A renkasi n. Jeigu individas B iš šios alternatyvos renkasi m, stebėtojas gali daryti išvadą, jog m turi jam didesnę vertę (yra naudingesnė) už n. Abu šie faktai gali būti nustatyti objektyviai. Visai kitas dalykas yra teigti, jog A preferencijos yra svarbesnės (vertingesnės) už B preferencijas. Kokiais faktais gali būti grindžiamos tokio palyginimo išvados? Kokiu pagrindu galime teigti, kad euras, paimtas iš A ir atiduotas B, praturtina B daugiau nei nuskurdina A; kad toks perskirstymas padidina bendrą gerovę? Kokiu nepriklausomu, objektyviu kriterijumi remdamasis koks nors ekonomistas gali teigiamai atsakyti į šį klausimą? Juk jeigu pats A to dolerio neperdavė B, tokio perdavimo abipusė nauda nėra pademonstruota veiksmais. Kaip tada ekonomistas gali kalbėti apie sumarinę, agregatinę tokio perskirstymo naudą, arba apie B gautos naudos didesnį vertingumą, palyginti su A praradimu? Tik pats imdamasis vertintojo vaidmens. Tada, žinoma, yra tiek ‘socialinės gerovės’ koncepcijų, kiek yra žmonių, mėginančių ją apibrėžti. Tačiau tada ekonomisto teiginys išreiškia ne objektyviai nustatoma faktą, bet jo paties subjektyvų vertinimą.
„Veiksmas – tai mėginimas mažiau patenkinamą padėtį iškeisti į labiau patenkinamą padėtį. … Kas tenkina mažiau, to išsižadama norint pasiekti tai, kas tenkina labiau.” Kiekvienu savo veiksmu žmogus tenkina savo norus, siekia didesnės gerovės (pasitenkinimo, laimės). Jam realizuojant savo tikslus arba atrandami naujų priemonių savo tikslams pasiekti jo gerovė didėja, – prarandant tokias galimybes ji, priešingai, mažėja. Jeigu žmogus praleido valandą koncerte, o ne kine, iš to galime daryti išvadą, jog koncertą jis vertino labiau nei kiną. Jeigu jis išleidžia 10 litų knygai, iš to galime daryti išvadą, jog įsigytą knygą jis vertina labiau už bet kurią kitą gėrybę, kurią jis būtų galėjęs įsigyti už tuos pinigus. „Vertė nėra daiktuose. Ji yra mumyse; ji yra tas būdas, kuriuo individas reaguoja į savo aplinkos sąlygas. … Vertė taip pat nėra žodžiuose ar doktrinose. Ją atspindi žmogaus elgesys. Svarbu ne tai, ką žmogus ar žmonių grupė kalba apie vertę, bet tai, kaip jie veikia.“ Tai jei savanoriški manai didina vertę abiems pusėms, t.y. kiekviena pusė kito turimoje gėrybėje mato didesnę vertę, nei turimoje (jei nematytų, mainai neįvyktų) ir tai pademonstruoja VEIKSMU, tai kaip bendrą gerovę, bendrą vertę gali didinti vienašališki veiksmai – euro paėmimas iš A ir atidavimas B, nors patys jie to neparodė veiksmais?
Mokesčių egzistavimas neišvengiamai paskirsto visuomenę į dvi dalis, dvi klases –į tuos, kurie mokesčių lėšas duoda (kuria), ir tuos, kurie jas gauna (naudoja). Net jeigu mokesčius formaliai moka visi piliečiai, tai dar nereiškia, jog vieni nėra gryni lėšų davėjai, o kiti –gryni lėšų gavėjai. Realiai, ne formaliai, apmokestinama gali būti tik produktyvi, pelninga veikla. Neįmanoma apmokestinti nepelningos veiklos. Valstybės veikla nėra pelninga veikla –jeigu ji tokia būtų, jos finansavimui nereikėtų mokesčių. Nesunku suprasti, jog jokių mokesčių nemoka, pavyzdžiui, visi iš biudžeto finansuojami žmonės. Formaliai jie, žinoma, juos moka. Tačiau juk pajamas jie gauna iš biudžeto, iš nusavintų lėšų fondo –jie tik naudoja kitų sukurtų ir po to nusavintų pajamų dalį. Jų pačių mokami mokesčiai tėra grąžinimas dalies lėšų, gautų iš biudžeto, –ne biudžeto papildymas.27 Jie yra gryni mokesčių lėšų gavėjai. Kitose visuomenės grupėse skirtumą tarp gavėjų ir davėjų daug sunkiau nubrėžti –kiekviena grupė kažką atiduoda ir kažką gauna. Tačiau galutinėje sąskaitoje visada yra grynieji mokesčių mokėtojai ir grynieji mokesčių naudotojai –yra tie, kurie duoda daugiau negu gauna, t.y. kurie patiria gryną nuostolį ir tie, kurie gauna daugiau negu duoda, t.y. kurie turi grynos naudos.
Gėrybių dalijimas veltui –subsidijavimas ir pan. sukelia dar kitokių neigiamų ekonominių padarinių. Kiekviena parama veiklai, neišsilaikančiai atviroje rinkoje, skatina tos veiklos tąsa. Tai reiškia, kad atsiradus subsidijavimui atsiranda nuostolingos veiklos išlikimo galimybė. Nusavintos lėšos skiriamos tiems, kurių paslaugas, politikos požiūriu, rinka nevertina arba vertina nepakankamai. Kitaip sakant, piniginio ‘balsavimo’ rezultatai privačių santykių srityje yra peržiūrimi politinėje srityje ir, esant ‘politinei būtinybei’ tie rezultatai atšaukiami. Tokiu būdu tie, už kurių paslaugas vartotojas atsisakė mokėti kaip privatus asmuo, vis vien gali gauti jo, kaip mokesčių mokėtojo, lėšas. Subsidijos dėka veikla, kuri neįtiko rinkai ir kuri dėl to buvo nuostolinga, gali tęstis nepaisant rinkos nuosprendžio. Tai reiškia, pirma, jog veiklai, kuri švaisto išteklius, suteikiama paskata ir antra, kad veiklai, kuri išteklius gausina, suduodamas smūgis.
Subsidijomis ne tik remiama nuostolinga gamybinė veikla, jomis dažnai nesąmoningai palaikomas ir skatinamas kaip tik tas veiklos ir gyvenimo būdas, kurio pašalinimui subsidija skiriama. Negalima nepastebėti štai tokio pobūdžio priklausomybių –subsidijuojant vargšus arba bedarbius faktiškai remiamas ir skatinamas būtent tas gyvenimo būdas, kuris pirmiausia tą skurdą ar nedarbą kuria. Pradeda veikti, anot Ch. Murray, „nenumatyto skatinimo dėsnis“. Antai subsidijuojant vienišas motinas faktiškai remiamas ir skatinamas būtent tas gyvenimo būdas, kuris generuoja vienišų motinų problemą –moterims pradeda apsimokėti turėti nesantuokinių vaikų. Žodžiu, subsidijavimas dirbtinai palaiko veiklą, kurią jau atmetė visuomenė kaip privačių individų visuma. Šiuo požiūriu, subsidijavimą, kuris visada teisinamas ‘socialinių’ interesų gynimo dingstimi, tiksliau būtų vadinti antisocialine veikla.
Trečia, abejonių kelia pati kolektyvinių, viešųjų gėrybių sąvoka. Ar egzistuoja kolektyvas? Ar kolektyvas gali norėti ir spręsti? Kolektyvas, kaip ne kartą pabrėžėme, nėra savarankiška ir nepriklausoma būtybė; kolektyvo norai ir sprendimai geriausiu atveju yra visų jį sudarančių individų norai ir sprendimai. Tačiau
jeigu ne visi nori (sutinka) imtis tam tikrų veiksmų, tai kaip galima sakyti, jog to nori kolektyvas? Kolektyvas šiuo atveju arba šiuo požiūriu prasčiausiai neegzistuoja. Argi ne paradoksas kalbėti apie kolektyvines, bendras, viešąsias gėrybės, kartu darant prielaida, kad ne visi jų nori?