Mažos didelės bankų šunybės

Vienas puikus ekonomikos ekspertas man priminė kiek primirštą temą apie bankus. Prisipažinsiu, nebeketinau šiuo klausimu rašyti, tačiau žodžiai „piktnaudžiavimas padėtimi” sujautrino mano receptorius ir… nesusilaikiau tiesiog.

Neabejoju, kad dalis skaitytojų mane aprėks melage arba socialiste. Arba kuo nors susijusiu su Raču, Putinu, galbūt Čiagevara. Aišku, visados smagu apie save išgirsti tai, ko dar nežinojai, taigi surizikuosiu papasakoti keletą trumpų istorijų apie tai, kaip bankai piktnaudžiauja padėtimi.

Tiksliau net aš nepasakyčiau. Kietas tas Markas Tvenas.
Tiksliau net aš nepasakyčiau. Kietas tas Markas Tvenas.

Saugodama istorijos veikėjų privatumą, negalėsiu atskleisti jų asmens duomenų, tačiau patikinu, kad visos istorijos – tikros. Jei ne – būsiu paduota į teismą. Manyčiau.

Istorija Nr. 1. Našlaičio pensija – bankui

Iš tikrųjų mėgstu ne visus savo klientus, tačiau šios istorijos herojė man nuoširdžiai patiko, todėl aš netgi ryžausi jai padėti… nemokamai.

O prasidėjo viskas nuo to, kad po vyro mirties našlei liko tik jo šimtatūkstantinės skolos ir našlaičio pensija dukrai. Kaip ji pati sakė, ta pensija būtų labai pravertusi, kai antstoliai (įskaitant ir bankus) pradėjo išieškojimą, tačiau naudotis ji ja negalėjo, nes išieškotojo SEB banko darbuotoja jai paaiškino esą našlaičio pensiją galės naudoti tik tada, kai… našlaitei sukaks 18 m. O iki tol ta pensija saugiai gulės banke. Na, žinoma, dar paprotino, kad yra toks teisės aktas (suprask – ne bankas taip sugalvojo) ir kad galimai situacija pasikeistų, jei našlė gautų teismo leidimą.

Bankas nusprendė, kad našlaičiai nori valgyti tik nuo 18 m.
Bankas nusprendė, kad našlaičiai nori valgyti tik nuo 18 m.

Kadangi našlė skurdo ir vargo atidavinėdama mirusio vyro skolas, tai paprašyti teismo leidimo prisiruošė tik po daugiau, nei metų, ir kaip suprantu tai buvo susiję su tuo, kad aš sutikau tą padaryti nemokamai. Na, žinote, kai iš minimalios algos nesiekiančios sumos augini paauglę dukrą – nėra lengva rasti atliekamų pinigų teisininkui.

Gana greitai sužinojau, kad jokio teisės akto, leidžiančio bankui „saugoti” našlaičio pensiją iki 18 m. nėra. Priešingai. Yra tokios Globojamo (rūpinamo) vaiko turto globos (rūpybos), administravimo ir palikimo priėmimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. A1-121, kurių 6.7.9 p. aiškiai nurodyta, kad:

Dėl vaiko banko sąskaitoje esamų lėšų, skirtų vaikui išlaikyti (išmoka vaikui, vaiko globos (rūpybos) išmoka, kas mėnesį mokamos periodinės išmokos, našlaičio pensija), naudojimo tiesioginiam vaiko išlaikymui kreiptis į teismą dėl leidimo išdavimo nereikia“.

Informavus apie tai banką, kažkoks tai darbuotojas pripažino, kad visą laiką buvo galima tais pinigais naudotis, bet velnias žino, kodėl, mano klientei tas nebuvo leidžiama.

Ir kur čia žala, kad našlaitė daugiau nei metus pusbadžiu gyveno, o jos mama plėšėsi, atidavinėdama skolas tam pačiam bankui, kuris prieš jos valią „saugojo” dukters išlaikymui skirtus pinigus?

Taip, SEB’ankis žalos atlyginti nepasiūlė. Ir net procentų už priverstinį indėlį neišmokėjo. Iš tikro net neatsiprašė. Dargi iki šiol begėdiškai remiasi klientės „nesąžiningumu” jos bankroto byloje, kurioje įrodinėja, kad klientė turėtų sparčiau skolas atidavinėti. Nes kas čia sunkaus, kai uždirbi minimumą, o dukters našlaičio pensija „saugiai” guli banke?

Istorija Nr. 2. Bankrutuoji – dvėsk badu

Šios istorijos pagrindinis veikėjas kitas švedų bankas ir Nerijaus Mačiulio darbdavys – Swedbank, AB. Šitas veikėjas vienu metu įsigudrino „blokuoti” bankrutuojančių asmenų sąskaitas.

imagesJUCPPYNV

Paradoksalu, nes Pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 16 str. 4 p. bankrutuojantis asmuo negali turėti daugiau grynųjų pinigų nei 1 bazinė socialinė išmoka (šiuo metu 38 Eur).

Vadinasi, bankrutuojantis asmuo pinigus privalo laikyti banke (dargi 1 banko sąskaitoje). Tuo tarpu bankas sugalvoja tą sąskaitą „blokuoti”. Be teismo sprendimo, be teisinio pagrindo. Tiesiog šiaip. Nes durnas. Nes bankrutuoja.

To pasėkoje viena neįgali moteris įsipylė degalinėje kuro į specializuotą transporto priemonę ir laukė, kol jai duktė atveš grynųjų, nes jos sąskaita buvo blokuota. Toji moteris beveik nevaikšto ir neaišku, ką būtų dariusi, jei niekas iš artimųjų nebūtų galėjęs atvežti jai pinigų atsiskaitymui už kurą (gal būtų atsidūrusi policijoje?).

Visais atvejais užtekdavo pikto rašto ar pokalbio telefonu, kad sąskaitų „blokavimas” būtų panaikintas, bet prireikė parašyti raštą Lietuvos bankui, kad tai nebūtų daroma vis iš naujo, su kitu nelaiminguoju.

Iš tiesų iki šiol mąstau, kas Swedbank’e buvo išmąstęs šią žiaurią pramogą. Gal p. Nerijus Mačiulis žino?

Istorija Nr. 3. Nori užblokuoti sąskaitą? Atnešk įstatus ir registravimo pažymėjimą

Šios istorijos veikėjas vėlgi puikusis švedų trolis, t.y. bankas Swedbank, kuris, kaip minėta, garsėja įdomiomis pramogomis kitų sąskaita.

Šiuo atveju buvo susiklosčiusi kiek nestandartinė situacija, kai buvę juridinio asmens valdymo organai piktybiškai neperdavė naujiesiems organams to asmens turto, pinigų, dokumentų ir pan. Naujajam vadovui nuvykus į banką ir pateikus Registrų centro išrašą, kad pasikeitė valdymo organai, ir paprašius panaikinti buvusių valdymo organų prieigą prie banko sąskaitos buvo nurodyta… atnešti įstatus ir registravimo pažymėjimą. Kurių, žinoma, buvę valdymo organai neperdavė.

Nekalbant apie tai, kad bankas turėjo šių dokumentų kopijas, be to, galėjo jas gauti iš Registrų centro, kyla įdomesnis klausimas – jei vagys apšvarina tavo ofisą ir nušvilpia ne tik prisijungimo duomenis, bet ir įstatus bei registravimo pažymėjimą – kaip užblokuoti sąskaitą?

Atsakymas paaiškėjo jau kitą dieną. Kito filialo darbuotoja pripažino, kad tokių reikalavimų nėra ir išdavė naujus prisijungimo duomenis. Tiesa, buvę valdymo organai per tą laiką patuštino sąskaitą.

Apsaugoti savo banko sąskaitą gali būti labai sudėtinga, jei banko darbuotoja sugalvos iš Jūsų paprašyti dokumentų, kurių neturite.
Apsaugoti savo banko sąskaitą gali būti labai sudėtinga, jei banko darbuotoja sugalvos paprašyti dokumentų, kurių neturite.

Moralas? Nėra jo.

Tiesiog bankai elgiasi neteisėtai kur kas dažniau, nei daugelis linkę įsivaizduoti. O baudžiami kur kas rečiau,nei turėtų būti baudžiami.

Visos minimos istorijos bankų klientams kainavo sugaištą laiką, nervus ir… pinigus. Ką tai kainavo bankams? Nieko. Tiksliau, tai leido bankams tam tikrą laiką laisvai disponuoti svetimais pinigais. Be palūkanų. Ir netgi be atsiprašymo.

Nes aš esu bankininkas!
Nes aš esu bankininkas!

 

 

 

6 atsakymai į “Mažos didelės bankų šunybės”

  1. Ir nei vienu atveju bankas nebuvo paduotas į teismą? Ar yra kokia galimybė su lietuviškais įstatymais gauti kokią kompensaciją iš banko už tokius bajerius, bent tokio dydžio, kad apsimokėtų teistis?

    1. Nebuvo paduotas, nes nei vienas iš tų žmonių neturi finansinių galimybių bylinėtis. Manau, kad prisiteisti didelę kompensaciją sunkiai tikėtina. Greičiausiai teismai sakytų, kad čia buvo „žmogiškoji klaida”, kuri ištaisyta ir t.t. ir pan. Laimėti prieš bankus sunku.

      1. Jei sąskaita patuštinta, tai kažkaip be moralinės yra ir materiali žala. O gal jie sumokėjo du kartu?

        1. Žinoma, kad yra materialinė žala, bet suprantate – įrodyti ją būtų sunku. Kodėl? Nes naujasis vadovas nuėjo į banko skyrių, pateikė Registrų centro išrašą, asmens dokumentą ir pan. Jį pasiuntė ieškot įstatų ir registravimo pažymėjimo. Jis, aišku, kreipėsi patarimo į teisininką. Teisininkas jam surašė raštą, bet žmogus sugalvojo, kad bus greičiau kreiptis į kitą filialą. Tą ir padarė. Jam išdavė naujus duomenis ir paaiškėjo, kad jau padarytas pavedimas. Taigi – bėda ta, kad jo pirminis apsilankymas banke fiksuotas nebent banko kamerų. Ar bankas teiks tokį įrodymą teismui? Ne. Ir dar sugalvos, kaip tai pagrįsti – banko klientų privatumas, finansinių operacijų slaptumas ar pan. Bankų teisininkai sugalvoja paaiškinimų bet kokiam absurdui. To pasekoje bus sudėtinga įrodyti, kad jam žalą padarė bankas. Tai, beje, problema, kuri dažnai kyla gyvenime. Daugelis žmonių nėra teisės žinovai ir, kol randa sprendimą, jau būna patyrę žalos, kurią įrodyti sunku. Normaliai taip tiesiog neturėtų vykti. Aišku, yra galimybė reikalauti tų sumų iš buvusių valdymo organų, bet tai jau atskira tema. Ir tai, aišku, kainuos papildomą laiką, pinigus, nervus ir pan.

  2. Manau bėda, kad pas mus teismai nevertina sugaišto laiko ir neigiamų emocijų reikalaujant žalos atlyginimo. Pats kažkada buvau įsiutęs ant Omnitel nesugebėjimu perkelti mano numerio iš ežio į abonementą. Tiksliau perkėlė, bet išrašė 180 LT sąskaitą (paslauga nemokama). Po nuvykimo į biurą ištaisė šitą klaidą, bet po savaitės penktadienį (kai buvau grįžęs į kaimą ir su manim turėjo susisiekti kiti pakeleiviai) atjungė ryšį. Tiesiog šiaip sau (paaiškino, kad klaida). Todėl dėl paprasto reikalo teko 3 kart eiti į pas juos (o dirba tik darbo metu) ir nervintis. Paskutinį kartą ėjau jau su oficialia pretenzija (tokia įstatyminė tvarka). Sutvarkė. Bet irgi net neatsiprašė… O į teismą neėjau, nes kokia čia žala – ir dar kiek nervintis reikėtų. Perėjau kitur ir tiek.

    1. Taip. tai tikrai bėda. Kita bėda, kad teismai linkę preziumuoti, kad didelės bendrovės – teisios 😉 Ypač kalbant apie bankus. Niekas taip pagarbiai nežiūri į bankus kaip teisėjai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *