Mažumų gynėjai ieško aukų už pinigus

Žmogaus teisių stebėjimo institutas paskelbė susitikimams su Lietuvos žmogaus teisių centru bei Vidaus reikalų ministerijos atstovais ieškantis nukentėjusių mažumų atstovų – ne už dyką, kiekvienam tokiam „nukentėjusiam“ siūlo 50 Eur kompensaciją „už sugaištą laiką“.

Skelbimas.

Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje kilus nepasitenkinimui neetišku skatinimu tapti „auka“, šio instituto darbuotoja paaiškino, kad:  „Keturios su puse val. yra daugiau nei pusė darbo dienos, tad, nemokėdami kompensacijos, pasikviesti į dirbtuves galėtume tik žmones, gaunančius arba dideles pajamas, arba visai nedirbančius. Vadinasi, pasiektume tik nedidelę dalį tikslinės auditorijos“. Ji taip pat tvirtino esą „kompensacija už skiriamą laiką“ yra pasaulyje įprasta praktika.

Tačiau ar išties viskas taip jau normalu ir įprasta?

Pirmiausiai kyla logiškas klausimas – kiek svarbūs ir reikšmingi tie „neapykantos“ nusikaltimai, jei nuo jų nukentėję asmenys be finansinių paskatų net nesikreiptų į policijos pareigūnus? Dažnai matau žmones, kurie mina teismų ar policijos slenksčius be jokių kompensacijų,  netgi dėl gana mažareikšmių situacijų. Tad kokio mažareikšmiškumo turi būti vadinamasis „neapykantos“ nusikaltimas, kad nuo jo nukentėjęs asmuo būtų nesuinteresuotas šios veikos ištyrimu bei kaltininkų nubaudimu? Ir ar tikrai toks mažareikšmis „nusikaltimas“ nusipelno skambaus neapykantos nusikaltimo pavadinimo?

Antras logiškas klausimas – kiek galima tikėti tais apmokamais tyrimais ir tomis „aukomis“ už pinigus“? Kur įrodymai, kad asmuo tikrai patyrė kažkokį smurtą, o ne atėjo tam, kad prisidurtų pinigų pragyvenimui? Juk 50 Eur yra gana motyvuojanti suma. Ypač bedarbiams, studentams ar kitiems sunkiau besiverčiantiems žmonėms.

Minėto centro darbuotoja tvirtina neva tyrimai už pinigus yra „pasaulyje įprasta praktika“, tačiau nenurodo konkrečių atvejų. Visgi, jei tikrai mažumų – būtent mažumų, o ne žmogaus teisių – gynėjai visame pasaulyje „perka“ tyrimus, tai gal ir paaiškina, kodėl vis daugėja „nukentėjusių“ mažumų atstovų?

Čia pažymėtina, kad respondentai net nebūtinai meluoja. Dažnas patiria kažkokių situacijų, kur jam rodoma nepagarba, elgiamasi grubiai ar užgauliai. Su tuo susiduria ne tik mažumų atstovai. Tačiau būtent mažumų atstovai sąmoningai ar ne skatinami tas situacijas sureikšminti ir apie jas pasakoti -kitiems už tai nemokama. Štai ir turime kreivų veidrodžių karalystę – žmogus be specifinių požymių pamirš mažareikšmį įžeidimą, o mažumų atstovas traktuos kaip „neapykantos nusikaltimą“, nes tokiu atveju gaus lengvų pinigų.

Na ir galų gale, kaip tokia „pasaulinė praktika“ suderinama su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 str., papirkimą apibrėžiančiu kaip tiesioginį arba netiesioginį, paties ar per tarpininką pasiūlymą, pažadėjimą ar susitarimą duoti arba davimą kyšio valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus? Juk akivaizdu, kad Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo tretiesiems asmenims („aukoms“) pinigus už tai, kad šie susitikų su VRM atstovais ir formuotų tam tikrą nuomonę, siekiant tam tikro veikimo. Kuo ši situacija skiriasi nuo kyšio davimo? Ką galiu tikrai pasakyti, kad jei aš pasiūlyčiau liudytojui 50 Eur už tai, kad jis ateitų į teismą ar policijos įstaigą ir nurodytų tam tikras man reikalingas aplinkybes, toks mano elgesys būtų traktuojamas kaip papirkimas. Bet panašu, kad mažumų gynėjams taikomi kitokie standartai.

Ir pabaigai – kodėl tekste vartojau sąvoką „mažumų gynėjai“, nors pats institutas skambiai prisistato „žmogaus“ teisių gynėjais? Mano akimis, ekscentriškas gėjus nėra daugiau žmogus už draugės senelį Antaną. Žmogaus teisės yra universalios ir nepriklauso nuo seksualinės orientacijos, rasės, amžiaus ar kitų specifinių požymių. Kiekvienas turime teisę būti saugiu, nepatirti smurto ar nepagrįstų suvaržymų, tačiau kartu turime suvokti, kad pasaulis – milžiniška smėlio dėžė, kurioje žaidžia labai daug skirtingų vaikų, kurie nei teoriškai, nei praktiškai negali gerai sutarti ir visados turėti vienodų galimybių.

Deja, dauguma „žmogaus“ teisių gynėjų pabrėžia tik tam tikrų specifinių grupių teises ir poreikį jas užtikrinti plačiausia įmanoma apimtimi. Ar jiems įdomios teisės tų, kurie tokių požymių neturi? Regis, ne. Tad kol jiems nerūpi visų žmonių teisės, tol jie ir neturėtų vadintis „žmogaus“ teisių gynėjais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *