Medianeras (liet. Sienos) – atgaiva pavargusiai sielai

Sekantys mano tinklaraštį greičiausiai pastebėjo, kad jame… tyliau. Subtiliau. Mažiau pykčio. Bet ir jausmo mažiau.

Jau keletas mėnesių jaučiuosi pavargusi. Nuo visko. Viskam. Sunku net valgyt daryti. Vis sunkiau ir sunkiau.

Ir štai, vakar pagaliau pasidaviau – užsisakiau picą, kritau į lovą ir įsijungiau Mac’ą.

Pirmasis mano akis patraukė „How to be single” (liet. „Kaip būti vienišam”). Nors ištraukos nežadėjo kažko įspūdingo, nutariau, kad tai bus kaip tik pavargusioms mintims nuraminti.

Vėliau žiūrėjau tik dėl to, jog buvo įdomu, kiek daug lėštumo galima sutalpinti į vieną filmą. Šiuo klausimu kūrėjai tikrai nustebino!

Tam, kad sugalvoti dar banalesnį siužetą su dar primityvesniais herojais, išties reikėtų gerai pasistengti, nes kaip „permušti” kelias rujojančias drauges, bičą, kuris užsisukęs namie vandenį, kad meilužės greičiau išeitų, ir dirbtinį apvaisinimą pasirinkusią senmergę akušerę?

Taigi, ką domina bukiausias įmanomas buvimas „vienišu” paleistuviu – geras pasirinkimas.

Antrasis buvo seniai svarstytas, bet vis atidėliotas Medianeras (liet. Sienos).

„Pasimatymai kaip Big Mac, – sako filmo herojus, – nuotraukose visada didesni ir skanesni nei iš tikro. Kaskart nuėjęs į pasimatymą apsigaunu taip pat kaip užsisakęs Big Mac mėsainį.”

Tema lyg ta pati – vienatvė dideliame mieste, tik ne Niujorke, o Buenos Airėse, tačiau visa kita skiriasi nesuvokiamai. Gilus ir priklaustantis, šiek tiek monotoniškas, bet gerąja prasme  pasakojimas apie žmones, uždarytus dangoraižiuose. Atskirtus sienų. Vienišus.

Žmonių gyvenimai persipina su miesto „gyvenimu”, jų istorijos atkartoja miesto istoriją, o vienatvė užpildo didžiulius, chaotiškai sustatytus daugiabučius, kuriuose daugelis teturi „batdėžę” – vieno kambario butą su langu į niekur.

Slogi vienišiaus kasdienybė ir langas, kurį reikia „išsikalti” tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, jei nori, kad į tavo batdėžę pagaliau šviestų saulė.