Filmo „Gyvenimo sienos” (originalo kalba „Medianeras”) herojus sako, kad dėl išsiskyrimų, depresijos, klaustrofobijos, abejingumo, šeimyninio smurto, bendravimo stokos, apatiškumo, savižudybių, neurozių, panikos priepuolių ir daugelio kitų blogybių kalti… architektai.
Renaldo Arenas autobiografinėje knygoje „Kai ateis naktis” pastebi, kad „Niujorkas neturi tradicijų, neturi istorijos, kadangi nėra atsiminimų, už kurių galėtum kabintis. Miestas nuolat keičiasi, nuolat perstatomas ir griaunamas, ten, kur vakar stovėjo prekybos centras, šiandien stovi daržovių parduotuvė, o rytoj – kino teatras, galų gale išdygsta bankas. Niujorkas – tai didžiulis, bedvasis fabrikas, be vietų, kur gali pailsinti kojas pėsčiasis, kur tiesiog norisi būti ir nemokėti doleriais už kiekvieną įkvėptą oro gurkšnį ar kėdę, ant kurios prisėdai atsikvėpti”.
Daugybė autorių savo kūriniuose aptaria žmogaus savijautą dideliame mieste – urbanizuotoje, nuolat kintančioje, chaoso bei purvo pilnoje aplinkoje.
Retas jų – galbūt tik apsigimęs miestietis – ta aplinka džiaugiasi, kiti jaučiasi prislėgti, suspausti, išsekę.
Kaunas man visados patiko savo žaliais plotais, erdviomis alėjomis, didžiuliais parkais. Tvarkinga, santūria, neslegiančia architektūra.
Apie Vilnių to paties pasakyt negalėčiau, nors ir Vilnius – lyginant su Niujorku ar Buenos Airėmis – tiesiog nuostabi vieta.
Bet iš kur ateina mada užkišti miestą stiklainiais – bjauriais pastatais be dvasios, kurie išsišoka ir nedera su kitais statiniais? Iš kur mada kiekvieną laisvą kvadratą užstatyti kokiu nors daugiabučiu, kuris atims iš aplinkinių namų saulės šviesą?
Kodėl net statybos reglamentas numato, kad kiekvienas naujai statomas daugiabutis turi būti… aptvertas, pamažu paverčiant miestą į nykių pastatų ir vielinių tvorų labirintą – be dvasios, tik su parkavimo vietomis, pakeliamomis užtvaromis ir mažais, vienodai apstatytais butais, į kuriuos žmonės grįžta tik išsimiegoti?
Koks tikslas valstybės, kurioje tikrai nėra gyventojų pertekliaus, miestus paversti šlykščia užsienio megapolių kopija, atsisakant unikalios, neperkrautos miestų architektūros, skoningų senamiesčių, ramių gatvelių? Tas eilinis noras lygiuotis į ten, kur neva geriau ar… tiesiog galutinis nužmoginimas, asmenybės transformacija į mobilią darbo jėgą?
Užsiminus, kad mano rajone gyventojai prieštarauja naujai projektuojamam statiniui ir net ketina bylinėtis su statytojais, dauguma tik gūžtelėja pečiais, neva… galima tiesiog išsikraustyti.
Butas nebėra namai. Butas veikiau… laikina stotelė po darbo.
Ir ar gali būti kitaip, kai miegamajame vos telpa lova, o saulės šviesos neva turėtų užtekti 2 – 2,5 val. per dieną? Dažniausiai tomis valandomis, kai jų butus trumpam apšviečia saulė, gyventojai būna darbe.
Žiūriu į Kauno Žaliakalnį, Centrą ir matau rajonus, kurie anksčiau kurti žmonėms, turintiems namus. Tokių rajonų iš esmės nebestatoma, nebent kokiam uždaram turtingųjų kvartale.
Eilinis pilietis turėtų pasitenkinti „batdėže”, skirta susidėti būtiniausius daiktus ir pernakvoti. Natūralu, kad jį menkai domina, kas vyksta aplinkui. Jo butas niekados netampa ir neturi tapti tikrais namais.
Nuo miesto šurmulio ir chaotiškos statybos tie, kuriems leidžia finansinės galimybės, bando bėgti į priemiesčius, nors ir ten pasirinkimas gaunančiąjam vidutines pajamas – menkas, o nepatogumų kone daugiau nei privalumų.
Masinės statybos namai ar kotedžai kvadratūra menkai skiriasi nuo butų, „kiemą” dažnai atstoja menka terasa ir vieta automobiliui, o kaimyno namo langai – ranka pasiekiami. Dažnu atveju vadinamąjį „kvartalą” sudaro nuobodžiai simetriška eilė kone vienodų statinių ir… nei vieno medžio. Kadangi tokie „kvartalai” dažniausiai formuojami kokio nors privatininko pigiai nusipirktame sklype, tai dažnu atveju ten nėra jokios infrastruktūros, o kurioziškesniais atvejais kelias parduodamas kitam privatininkui, kuris sugalvoja rinkti mokesčius už… parvažiavimą namo.
Tariamą „kaimo ramybę” ypač apsunkina „taksavimas” vaikams ir tai, kad artimiausia parduotuvė – už kelių kilometrų. Šeimoms, kurios negali sau leisti dviejų automobilių, toks pasirinkimas beveik neįmanomas.
„Žmonės turi taikytis prie infrastruktūros,” – nusprendė statybos inžinierė, oponuodama į teiginį, kad gyventojai gali nesutikti su po jų langais numatomais grandioziniais projektais.
Ir tuomet tapo aišku, kaip mąsto statistinis statytojas ar architektas. Jis mano, kad… Žmonės turi prisitaikyti, o ne statiniai – atitikti žmonių poreikius.
Visuotinio materializmo eroje betono ir stiklo monstrai natūraliai svarbiau nei savijauta tų, kurie nori matyti saulę, kvėpuoti grynu oru ir turėti… namus. Ne kažkokį tamsų, bet kaip kažkur įkištą butą, ne „kotedžą” vidury laukų, o namus… Su dvasia, asociacijomis, ramybe.
Miestas įtraukia ir žlugdo. Galbūt dėl to tiek daug miestiečių gyvenimą baigia savižudybėmis, kai kaime tai įvyksta kur kas rečiau. Nepaisant nerenovuotų namų, mažų algų ir darbo vietų trūkumo.
Gamta yra tai, kas padeda išlaikyti sveiką protą. Tamsūs, klaustrofobiški miestai yra tai, kas jį atima.
Dėl to labai liūdna matyti, kai iki šiol gana jaukūs ir maži lietuviški miestai verčiami nevykusiomis megapolių karikatūromis.
Wrong. Nė vienas statybos techninis reglamentas nenurodo kad daugiabutis turi būti aptvertas. Kaip architektas sugalvoja taip ir būna.
STATYBOS TECHNINIS REGLAMENTAS
STR 2.02.01:2004
GYVENAMIEJI PASTATAI
178. Reikalavimai sklypui, priėjimams ir privažiavimams:
178.1. gyvenamojo pastato sklypo ribos žymimos aptvarais (tvoromis), reljefo elementais, želdiniais ar kitaip;
181. Kiekvieno projektuojamo daugiabučio namo sklypo ribos žymimos reljefo elementais, atraminėmis sienutėmis, gyvatvore arba ne žemesniu kaip 0,60 m aukščio ažūriniu aptvaru ar kitais būdais, kurių paskirtys:
181.1. informuoti namo bendruomenę, kaimynus bei atsitiktinius praeivius apie kompetencijos ir naudotojų bei nuosavybės teisės ribas;
181.2. prevencinė priemonė išvengti vaikų netikėtų išbėgimų į gatvę;
181.3. slopinti gatvės ir kitą nestacionarų ar stacionarų triukšmą – ažūrinį aptvarą reikiamoje vietoje pakeitus tinkamos konstrukcijos ir aukščio triukšmo barjeru;
181.4. prevencinė priemonė nepažeisti trečiųjų asmenų interesų;
181.5. išvengti bent iš dalies nepageidaujamų gyvūnų.
Punkto pakeitimai:
Nr. D1-802, 2012-10-04, Žin., 2012, Nr. 116-5894 (2012-10-06), i. k. 112301MISAK00D1-802
Taiklus straipsnis, Lidžita. Prisipažinsiu, kad aš apie architektūros įtaką kažkaip nepagalvojau. Ačiū, kad atkreipėt į tai dėmesį.
Labai siūlyčiau pažiūrėti straipsnyje paminėtą filmą. Jis man sukėlė labai daug minčių apie tai. Be proto geras filmas.
Taip, sutinku. Architektai, kelininkai ir melioratoriai yra labiausiai Lietuvą suniokojosios ir tebeniokojančios profesijos. Sutinku, ir kaip kad žmogus, kuris norėjo studijuoti… architektūrą. Vieni džiaugiasi kažkuo tapę, o aš džiaugiuos juo netapęs, nes būčiau projektavęs tokį mėšlą kuris gerai atrodo kompiuterio ekrane. Va tokia šitos siaubingos architektūros priežastis. Nemanau kad esu kažkuo išskirtinis – būčiau tapęs kaip ir visi. Aš neturėjau noro tapti visuomeninių pastatų architektu, orientavaus į nuosavų namų, bet ir čia vyrauja mėšlas: klinkerinės plytos žalių medžio fone gerai atrodo kompiuterio ekrane, o realiame gyvenime tokių namų eksterjeras yra siaubingas, niūrus ir šaltas, svetimas mūsų kraštui.
Dar viena siaubingos visuomeninės lietuviškos architektūros priežastis yra beždžioniška lietuvio natūra – aklai kopijuoti, aha, jei yra stiklainių Amerikoje, tai reikia ir mums. Klinkeris apdailoje populiarus Anglijoje ir Nyderlanduose – aha, vadinasi reikia ir mums. Pamatė koks nuvorišas ką nors kitur ir sako architektui: noriu. Tie ir sutinka.
Na ir trečia priežastis pelno troškimas: tiek iš užsakovo, tiek iš architekto pusės. Kuo daugiau gyvenamojo, komercinio ploto kvadratinių metrų iš turimo žemės sklypo. Na ir kad automobiliui būtų vietos. Ir išvaizda nesvarbi, na kokių akcentų ir galima „pridrabstyti”, bet svarbiausia pelnas. Architektas tai įgyvendins, gi moka.
Taip, čia ir yra visa tragedija. Daugelis projektų PC ekrane atrodo „oho”, o pažiūri gyvai – liūdesys. Kita vertus, nors kalčiausi statytojai ir architektai (iš kitos pusės – jie daro už ką jiems moka statytojai), bet nemažai kaltės įžvelgiu ir pirkėjų elgesyje. Nu kam tada pirkti tą š… už brangiai? Ar ne geriau tada tegul ir senos statybos, bet padoriai atrodantis būstas? Ne, reikia NAUJO. O kad tas jo „naujas” tik varnoms baidyti – nesvarbu. Pirks. Ir dar už brangiai. Nes madų vaikosi ne tik statytojai 😉
Žmonės perka prekybcentriuose todėl, kad miestų centruose įsikūrus didiesiems tinklams mažųjų prekybininkų nebeliko. Pavyzdžiui, Šiauliuose centre pastačius Maximą ir PC Saulės miestas (siaubingos architektūros pastatas, spalvota dėžė, miestai.net forume buvo aptartas) mažųjų maisto parduotuvėlių Šiaulių bulvare nebeliko, o nemaisto merdėja arba jau užsidarė. Tad kur dėtis? Gi jau rašėte kokią žalą padarė didieji PC miestų centruose.
Tai su PC taip. Čia irgi – rinkoje naujų normalių namų mažai arba kaina OHOHO – sutinku, bet… Senų juk yra 🙂 Aišku, su senu daugiau reikalų… O neturint laiko… Visi bando rinktis paprastesnį variantą.
Su laiku miestai vis labiau skatins žmonių pasinėrimą į virtualią realybę. Netolimas laikas kai ji atkartos šią realybę ir daug aiškiau. Kur gyveni nebus taip svarbu.
Ir kaip Jūs įsivaizduojate tą savo gyvenimą „virtualioje realybėje”? Virtualiai kvėpuosite grynu oru, mėgausitės saulės spinduliais, mylėsitės, valgysite ir eisit pasivaikščioti?