Miunhauzeno sindromas politikoje

Miunhauzeno sindromas – psichikos liga, su kuria gan dažnai susiduria vaiko fizinę sveikatą stebintys medikai. Tėvai savo vaikui nuolat imituoja ar sukelia ligą, sugalvoja simptomus – vėmimą, kosulį, į šlapimą įlašina kraujo. Suleidžia ar sugirdo vaistų, kitų medžiagų, apnuodija, dusina iki traukulių ar komos.

Šiandien matome, kad šiuo sindromu gali sirgti ne tik konkretūs žmonės, bet ištisos valstybės bei tautos. Valdžios atstovai nuolatos gąsdina: „nauja banga“, „bus tikrinimai“, „bus baudos“, „reikia nešioti antsnukius ir pliažuose“, „kavinės, kuriose nesilaikoma reikalavimų, bus uždarytos“ ir t.t. ir pan.

Žmogus gyvena nuolatinėje baimėje – nuovokesnieji bijo, kad gaus baudą, kad jų verslą uždarys, silpnesnės psichikos, ypač linkę į hipochondriją – įsibaiminę ir tos baisios egzotiškos ligos, kuri tokia dažna, kad joks pažįstamas nesirgęs.

Bet kokiu atveju, ko žmogus bebijotų – baudos ar slogos, tačiau normalus gyvenimas nebeįmanomas. Jis visą dieną nešioja erzinantį skudurą ant veido, jam sunku kvėpuoti, dėl ko dažnai jaučiamas mieguistumas, galvos skausmas, nuovargis. Puikūs šalutiniai reiškiniai sustiprinti ligotumo įspūdį, ar ne?

Be to, jis niekur negali patekti be išankstinės registracijos ir eilės erzinančių, žmogišką orumą žeminančių procedūrų – jam matuoja temperatūrą, nurodinėja, kaip vaikščioti ar stovėti, autobusų stotyje ar kitoje viešoje vietoje prieina apsauginis ir liepia užsidėti antsnukį, amžinai liepia dezinfekuotis rankas ir t.t. ir pan. Galų gale valdžia pastebi, kad žmonės ne pakankamai įsibaiminę ir užuot sėdėję namie bei sriūbavę į pagalvę, važiuoja ilsėtis į Palangą (norint patekti kitur šiais laikais reikia privataus lėktuvo ). Tuomet prasideda antra bauginimų bei patyčių banga – reikia uždėti  antsnukius pliaže, reikia tikrinti ir uždaryti kavines, jei koks atsipalaidavęs lankytojas prieitų arčiau 2 m. prie į akį kritusios panelės. Kuo greičiau atgal į panikos atmosferą!

Pasekmės bus juntamos ilgai, nes daliai žmonių padaryta negrįžtama žala psichikai. „Aš niekam rankos neduodu, ką čia žinai, kokią zarazą nešioju,“ – kone su pasididžiavimu pareiškia viena krikštynų viešnia ir labai nustemba kitiems suglumus. Sveikutėlė moteris stovi anūko krikštynose, bet bijo paduoti ranką giminėms.

Tėvas su mažamečiu sūnumi ankstų rytą eina tuščiomis Telšių gatvėmis, aplink net šunų nematyti, bet abu pavyzdingai užsitraukę antsnukius. Valkatos konteineriuose – ir tie – kuičiasi su medicininėmis kaukėmis, o koronavirusu susirgęs jaunuolis, kuris, jo paties žodžiais, „jaučia peršalimui būdingus simptomus“, išgyvena dėl to, kad nėra tikras, ką daryti su šiukšlėmis saviizoliacijos metu – ar jas galima mesti į lauko konteinerį, ar tai išgalabys visą rajoną.

Sveiki, darbingi žmonės gyvena apsėsti ligos nuojautos, o valdžia tą nuojautą kaip įmanoma stiprina. Kodėl?

Gydytojai tvirtina, kad šiuo sindromu paprastai serga psichopatinės arba fizinį, seksualinį smurtą patyrusios asmenybės. Taip siekia gauti dėmesio, pripažinimo, galų gale, tokia neadekvačia forma išreiškia nerimą. Kartais gali būti labai patogu turėti nuolat sergantį vaiką, dėl kurio leidžiama atsiprašyti iš darbo ar net visai nedirbti ir kuris yra pasiteisinimas dėl finansinės padėties, santykių. Toks vaikas, be kita ko, gali būti priemone „sulaikyti“ prie savęs partnerį, kuris negali skirtis esant tokiai „situacijai“.

Pasaulinės finansų krizės pradžia stebėta dar 2019 m., kas reiškė artėjantį pinigų persiskirstymą, atsakomybę už sprendimus, krintančias politikų galvas, tačiau koronavirusas leidžia visą atsakomybę perkelti epidemiologinei situacijai, o, be to, dar niekad nebuvo taip lengva skolintis ir taškyti pinigų giminių UAB’ams, įsteigtiems kaip tik per pandemiją ir prekiaujantiems tokiais „gyvybiškai būtinais“ dalykais kaip testai, kaukės ar mokymai, kaip išgyventi slogą.

Vidurinioji klasė, turėjusi labiausiai pajusti besikeičiančią finansinę situaciją, gyvena viltimi, kad „viskas bus gerai po karantino“, o, kiek tas karantinas tęsis, retas beišdrįsta savęs paklausti, kai dviejų savaičių projektas persirito į antrą metų pusę. Štai taip psichikos liga paversta politiniu instrumentu, o sveiki žmonės – psichikos ligoniais.

Spektaklis tęsiasi. Nepamirškite užsidėti kaukių!

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.   

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *