N. Gogolis ir šiandieninė Lietuva: apie informacinių technologijų panaudojimo privalumus ir (ne)tikėtus trūkumus

Šiandien vargu, ar rasime daug lietuvių, skaičiusių Nikolajaus Gogolio romaną „Mirusios sielos“, kurio pagrindinis veikėjas pirko… mirusių baudžiauninkų sąrašus – o gaila.

Mat šiandieninėje Lietuvoje diegiama nuostata esą informacinės technologijos apsaugo nuo „žmogiškųjų klaidų“ ir sėkmingai gali pakeisti žmogiškąjį intelektą net  tokiose jautriose srityse kaip teisė, medicina ar valdžios rinkimai.

Iš pradžių mes pastatėme automatizuotas stakles fabrikuose ir pamatėme, kad, nepaisant kritusios gaminių kokybės, dar labiau nukrito jų… pagaminimo kaštai. Ir tuomet nutarėme, kad šie principai taip pat turėtų suveikti ligoninėje ar teismo salėje. Nes kaštai šiuolaikinėje visuomenėje visados svarbiau už kokybę – net kalbant apie žmonių saugumą ar gyvybę. Apskritai, jei vertinant pagal MMA, tai ta gyvybė ne tiek jau daug ir verta (nežinantiems – jau net ministro įsakymas yra, kad viena gyvybė, prarasta eismo įvykio metu, vidutiniškai verta… 30 MMA – tiek Lietuvoje ir kainuoja paprasto žmogaus siela).

Bet ar gali N. Gogolio pasaka virsti… XXI a. Lietuvos tikrove? Aš jus užtikrinu – gali! Ir tam net galima panaudoti valstybės biudžeto lėšas.

Pavyzdžiui, dar 2015 m. bankroto administratorių atranka iš civilizuoto teisminio proceso „suglaudinta“ iki kompiuterinių algoritmų. Sunku pasakyti, kodėl ši tvarka pritaikyta tik administratoriams – juk būtų visai smagu, jei ir advokatus, antstolius, notarus ar net maisto prekių pardavėjus parinktų kompiuteris, tačiau yra kaip yra – kompiuterinėje matricoje kol kas pastrigę tik administratoriai.

Formaliai sistema kurta siekiant kilnaus tikslo – suvienodinti bankroto administratorių darbo krūvį, nes vieni turėjo tam tikrą darbo krūvį, kiti, deja, ne.

Sąžiningumo dėlei, rasti labiau susiskaldžiusią profesinę gildiją būtų gana sudėtinga, dėl ko iš pradžių dalis net džiaugėsi išspręsta „konkurencine problema“ – štai nuo šiol jis turės tiek pat įmonių kiek ir jo nekenčiamas konkurentas x.

Deja. Paaiškėjo, kad dirbtinis intelektas prognozuojamas dar sunkiau nei žmogiškasis – nors kompiuterinė atrankos programa turėjo sulyginti administratorių darbo krūvį, tačiau „sulyginimas“ žmogiškajam intelektui sunkiai suvokiamas – dalis administratorių gavo šimtus (šimtus!) įmonių, o kiti per tą patį laiką… nulį.

Vis labiau stebintis tokiu „krūvio sulyginimu“, priežiūros institucija užversta raštais – tai asociacijos, tai pavieniai bankroto administratoriai kėlė klausimus dėl programos veikimo, dėl netolygių darbo krūvių, nelygių konkurencinių sąlygų ir kitų opių klausimų.

Tarkim daugelį administratorių domino, kodėl norint būti paskirtu administruoti įmonę reikia ne tik kvalifikacijos ir privalomojo draudimo, bet ir tam tikro “pusgyvių sielų” komplekto – “pusgyvių”, nes žmogus gyvas, turi bankroto administratoriaus licenciją, bet pats pagal ją nedirba. “Dirba” tik jo licencija.

Prie “pusiau gyvų” sielų galima priskirti dar ir asmenis turinčius bankroto administratoriaus licenciją, bet niekados pagal ją nedirbusius – nei faktiškai, nei teoriškai. Tikėtinai tokie “adinistratoriai” niekados ir nedirbs, tačiau jų įtraukimas į sistemą ženkliai įtakoja įmonių paskirstymą (sistema mažina skirtinų įmonių skaičių faktiškai dirbantiems administratoriams).

Sistemos kūrėjai nuėjo netgi toliau nei N. Gogolio romano veikėjai, nes išrado ne tik prekybą “mirusiomis sielomis”, bet ir prekybą “mirusiomis įmonėmis”, už kurių administravimą sistema neskaičiuoja jokio darbinio krūvio (kuo ne pusgyvė socialinė siela?). Supraskite teisingai, bankroto administratorius su jomis lyg ir dirba (bent jau turėtų pagal įstatymą), tačiau jam joks darbo krūvis nesiskaičiuoja. Kita vertus, tokia “besvorė” įmonė administratoriaus patirtį padidina… du kartus, lyginant su “pilnasvorėmis” įmonėmis. Minėtoji patirtis vėliau teikia prioritetą atrankoje kitų administratorių atžvilgiu. Puikus oksimoronas – administruoji įmonę be darbo krūvio, o patirties gauni dvigubai! Tad tikras džiaugsmas tos „besvorės“ įmonės, deja, šis džiaugsmas – kaip ir visi džiaugsmai – Jupiteriui, bet ne jaučiams.

Bankroto administratorių priežiūros institucija iš esmės sutinka, kad problemų naudojant kompiuterinę sistemą yra, tačiau iki šiol laikosi nuomonės, kad jų mastas ne toks, jog reikėtų kažką keisti. Juk galų gale yra sričių, kur darbą skiria ne kompiuteris – nepatinka – pabandyk. „Persikvalifikuok“, taip sakant.

Bet specialistai, eilę metų dirbę bankroto administratoriais, nenorėjo taip paprastai pasiduoti, dėl ko patys ėmėsi tyrinėti, kaip tas mistinis kompiuteris veikia ir kodėl konkurentas x vien vakar gavo 20 įmonių, kai šis pats – 0.

O štai tuomet įvyko netikėtas atradimas – pasirodo, kad sujungus XXI a. technologijas su XXI a. suktumu gaunasi… ne kas kita kaip XIX a. Gogolio aprašyta dar carinėje Rusijoje egzistavusi prekyba “mirusiomis sielomis”.
Ta prasme, programa krūvį skaičiuoja ne įmonėms kaip vienetams, o… įmonių darbuotojams. Kuo įmonė nusamdžiusi daugiau bankroto administratorių, tuo daugiau administruojamų įmonių jai bus paskirta. Ir šiuo atveju visiškai nesvarbu nei tų administratorių patirtis, nei kvalifikacija, nei tai ar dirba jie patys, ar tik jų licencijos.

Absoliučioje daugumoje įmonių realiai procedūras vykdo vienas ar keli bankroto administratoriai, o visi kiti „kolegos“ tiesiog „kabo“, įdarbinti po kelias valandas per savaitę (tačiau programoje apskaitomi kaip pilnu etatu dirbantys, visateisiai administratoriai). Šiuo metu statistiškai bankroto administratorius gaus administruoti įmonę tik tokiu atveju, jeigu šalia jo “dirbs” 16 ir daugiau licencijų.

Turbūt logiška, kad „gudresni už gudrius“ rado n nebedirbančių ar kitose srityse dirbančių bankroto administratorių, kuriuos fiktyviai įdarbino savo įmonėse už… keliasdešimt Eur/mėn., ir tokiu būdu „nugraibė grietinėlę nuo pieno“. Faktas, kad tokių “darbuotojų” vidutinis mėnesio atlyginimas siekia maždaug 49,0 Eur/mėn. nedomina nei SODROS, nei VMI, nei, aišku, priežiūros institucijos. Juolab tai nerūpi kompiuterinei sistemai, kuriai užtenka elektros energijos ir… biudžeto lėšų, žinoma.

Ko gi ne N. Gogolio romanas? Gali pirkti mirusį baudžiauninką (atsiprašau – nedirbantį administratorių) ir, naudodamasis jo vardu, įgyti teisę administruoti daugiau įmonių. Jei tų įmonių tau formaliai vis tiek per daug, gali administruoti dar daugiau, bet… su „nuliniu“ krūviu! Šiaip ar taip svarbiausia yra atlygis, o ne krūvis – net ir su „nuliniu“ krūviu galima uždirbti daugiau nei nulį eurų.

Na, o mažiau gudrūs kolegos tegali parsiduoti kaip tie mirę baudžiauninkai arba… pasieškoti srities, kur jie patys galėtų bent kažkokiu būdu įtakoti savo darbo rezultatus. Nes tos išmanios sistemos su išmaniais skaičiavimais ir dar išmanesniais „apskaičiavimais“ paprastam žmogiškąjam intelektui ne visad suprantamos. O kai nesupranti, tai ir nepakonkuruosi.

Ir kadangi šis socialinis N. Gogolio eksperimentas be didesnio triukšmo vyksta jau… penkti metai, tai galima tik paspėlioti, į kokią dar sritį bus perkeltos šios išmanios technologijos ir kokios dar profesijos atstovų pragyvenimas priklausys nuo kompiuterio algoritmų arba… gebėjimo juos apgauti. Ir, atkreipkite dėmesį, kad visa ši nuostabi kompiuterinė sistemą yra sukurta ir išlaikoma iš valstybės biudžeto, t.y mūsų visų pinigų.

Iš esmės patys susimokame, kad mus pakeistų keistas dirbtinis intelektas su nesuprantamais algoritmais.

Kaip sakoma, klasika nemiršta. Skaitykite N. Gogolį, skaitykite Dž. Orvelą. Apskritai skaitykite, nes knygose rasite tai, kas dar tik bus – kartais… po kelių šimtų metų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *