Faktas, kad visuomenės socialinis susiskirstymas sparčiai keičiasi, pripažįstamas vis dažniau.
Kaip ir tai, kad vidurinysis sluoksnis, deja, nustojo augti ir ėmė „trauktis”, o socialinė atskirtis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų bent jau Vakarų pasaulyje tik didėja.
Aš sakyčiau, kad Vakarų Europoje ir galbūt netgi JAV nebelieka aukštesniojo, viduriniojo ir žemesniojo sluoksnių.
Ir juolab manęs neįtikina skirstymai į visokius smulkesnius sluoksnius, kuriuose neva matuojamas „socialinis kapitalas”.
Nes tokio dalyko kaip „socialinis kapitalas” objektyviai nėra – sąskaitų juo neapmokėsi, be to, jis dažniausiai tiesiogiai koreliuoja su uždirbamomis pajamomis.
Ta prasme, jei neturi pinigų brangiai suknelei, tai tavo „socialinis kapitalas” sužlugs sulig pirmu nuėjimu į renginį.
Mano manymu, iš trijų sluoksnių formuojasi du, visai kitokio tipo sluoksniai, o būtent – korporacijų savininkai ir jų darbuotojai.
Šių sluoksnių sąsajos su feodalizmu akivaizdžios – korporacijų savininkai turi didelį kapitalą ir reikšmingą politinę įtaką, jų darbuotojai neturi nieko, išskyrus save. Tų žmonių gyvenimas iš esmės priklauso nuo korporacijų savininkų – neturėdami nuosavo pajamų šaltinio, jie bet kada gali tapti visiškais beturčiais, kas ypač rizikinga visuomenėje, kuri laikosi ant finansinių įsipareigojimų, o konkrečiai – skolų. Ilgalaikių.
Visgi, toks modelis yra skatinamas ir vertinamas nekritiškai. Juk absoliuti dauguma linkę manyti, kad darbas didelėje kompanijoje yra saugesnė alternatyva – neva žinomas vardas ir didelis kapitalas sudarys sąlygas tobulėti, geriau uždirbti, kilti karjeros laiptais.
Negaliu sakyti, kad tai yra visiška netiesa, nes kai kuriais atvejais darbas didelėse kompanijose išties geriau apmokamas ir suteikia daugiau galimybių. Apskritai tame nebūtų rizikos, jei didelėse kompanijose dirbtų mažesnė visuomenės dalis. Tačiau, kai dauguma visuomenės narių „sukišamos” į kelias dideles kišenes, nepriklausomybės nebelieka.
Ypač laikais, kai dardaviai stebi darbuotojus ir ne darbo aplinkoje – tikrina jų pašto dėžutes, seka Fecebook’o profilius, na, o jei jie patys nesužiūri, tai apie „socialiai netinkamas” pažiūras noriai informuoja koks nors prasisisiekėlis.
Esant tokiai situacijai, asmuo yra priverstas ne tik lojaliai ir daug dirbti, bet taip pat taikyti savo socialines, politines ir ekonomines pažiūras prie darbdavio preferencijų.
O stambieji darbdaviai, kitaip nei smulkieji bėdžiai, yra pakankamai vieningi ir, užsitraukus vieno iš jų nemalonę, gali užsitrenkti išsyk labai daug durų. Beveik visos durys.
Nors garsiai apie tai nekalbama, bet jau dabar vien pagal pasisakymus internete galima gana tiksliai atspėti, kam tam tikras žmogus dirba.
Apskritai kalbėti apie kokią nors lygybę visuomenėje, kurioje yra tik tie, kurie turi labai daug ir tie, kurie įklimpę skolose, yra švelniai tariant naivu. Tai kažkas tokio kaip kalbėti apie ožkų ir vilkų lygybę.
Kur kas sveikesnė visuomenė yra tokia, kurioje kapitalu dalinasi didesnis kiekis žmonių ir kur nemaža dalis visuomenės gali save išlaikyti vien iš savo kapitalo. Tai iš esmės visuomenė, kurioje vyrauja smulkusis arba vidutinis verslas.
Tačiau tokiam verslui atlaikyti nelygią konkurencinę kovą su gigantais tampa vis sunkiau, nes ir darbuotojai mieliau renkasi didesniuosius, ir pirkėjai labiau pasitiki žinomais prekių ženklais, galų gale, net ir masto ekonomija nėra jų naudai.
Tarkim, prekybos centrai Maxima. Jų daug, jie arti namų, kainos gana palankios (lyginant su kitais panašių prekių tiekėjais) ir pirkėjas visados žino, kad ras tai, ko jam reikia. Taigi, eiti į Maximą yra patogu.
Kur kas patogiau nei eiti į turgų ir ten ilgai klaidžioti po atskirus prekeivius, kol prisipildysi prekių krepšelį.
Tačiau antras variantas, nors ir mažiau patogus, yra kur kas socialiai atsakingesnis – taip ne tik sudaroma galimybė išsilaikyti smulkiąjam prekeiviui, bet ir formuojama atsvara stambiesiems prekeiviams, užtikrinama santykinė visuomenės nepriklausomybė (nuo stambiojo kapitalo).
Apskritai socialiai atsakingas žmogus turėtų teikti prioritetą būtent smulkiojo ir vidutinio verslo siūlomoms prekėms, nes smulkusis ir vidutinis verslas yra tai ant ko iš esmės laikėsi vidurinioji klasė ir tai, kas užtikrina santykinę laisvę.
Smulkieji ar vidutiniai verslininkai nėra nuo nieko priklausomi, bet kartu ne pakankamai įtakingi, kad galėtų manipuliuoti kitais. Šia prasme juos galima laikyti sveikiausia visuomenės dalimi. Ta visuomenės dalimi, kuri gali atvirai išsakyti savo politines ar socialines pažiūras ir kuri realiai suinteresuota tolygesniu resursų paskirstymu.
Negana to, kaip darbdaviai jie taip pat dažniausiai būna nuolaidesni ir mažiau linkę kontroliuoti darbuotojo asmeninį gyvenimą. Visų pirma todėl, kad neturi tiek lėšų, jog aktyviai „sekti” savo darbuotojus, o taip pat ir todėl, kad patys nėra labai politiškai įtakingi ir darbuotojo pasisakymai ar veiksmai nekelia pavojaus jų dominavimui.
Pati visuomenė, vaikydamąsi žinomų prekių ženklų, ėmė naikinti vidurinįjį sluoksnį, o tam, kad tą eroziją sustabdyti, tereikia pradėti pirkti iš smulkesniųjų. Net jei tai ne visados patogu ir kartais brangiau kainuoja.
Tiesiog pirkimas iš smulkiojo verslininko yra investicija į savo ateitį, pirkimas iš stambiojo – investicija į jo ateitį.
Miela. Bet naivu. Taip pat kaip naivu tiketis kad visi zmones yra dusioj geri ir dira ne del pinigu ir baimes o del kazko kito tipo tautos ateities.
Sorry
Galgi ir taip. Kas dirba dėl pinigų ir baimės, turi daugiau pinigų ir baimės, kas dėl tautos ateities – turi vilties turėti ir tautą, ir ateitį. Naivu. Bet miela…
„Smulkieji ar vidutiniai verslininkai nėra nuo nieko priklausomi, bet kartu ne pakankamai įtakingi, kad galėtų manipuliuoti kitais. ”
ir
„Ta visuomenės dalimi, kuri gali atvirai išsakyti savo politines ar socialines pažiūras ir kuri realiai suinteresuota tolygesniu resursų paskirstymu.”
Persasi logiska isvada – kiek tu juos be palaikysi ir kaip gerai jiems besiseks – nuo ju vis tiek niekas nepriklauso. T.y. taip – tu pirksi brangiau, nepatogiau ir su maziau garantiju – ir tau nuo to niekas nepasikeis, tik kazkas (ne tu) prades geriau gyventi.
Jūsų logiška išvada visai ne logiška.
OK, sakykim. Panagrinekim Jusu teiginius detaliau:
„… formuojama atsvara stambiesiems prekeiviams, užtikrinama santykinė visuomenės nepriklausomybė (nuo stambiojo kapitalo).”
//Neuztikrinama, jei visuomenes dauguma liks dirbti tam stambiam kapitalui – o ji liks, nes Jusu tekste niekur nera siulymo „atsakykim didesniu algu ir saugumo ir eikim visi kurti smulkaus verslo/dirbti smulkiam verslui”.
„smulkusis ir vidutinis verslas yra tai tai, kas užtikrina santykinę laisvę.”
//Laisve laisvai ir garsiai kalbeti – taip. Laisve kazka pakeisti – jiems neuzteks tam nei pinigu nei itakos nei galu gale vienybes. Net jei mes visi is ju pradesim pirkti. O laisvai kalbanciu mes turim ir dabar, ju mums uztenka (Jūs, pvz, ir Jūsų ‘like’inami’ kolegos). Norinčių ir galinčių keisti esamą padėtį trūksta. Nematau kaip vidurinioji karta galėtų tai pakeisti.
„Ta visuomenės dalimi, kuri gali atvirai išsakyti savo politines ar socialines pažiūras ir kuri realiai suinteresuota tolygesniu resursų paskirstymu.”
//Taip, suinteresuota. Ir garsiai apie tai kalba. Ir visi mes apie tai zinom. Ir ką tai keičia? Ir ką pakeis, jei jų bus daugiau?
„Negana to, kaip darbdaviai jie taip pat dažniausiai būna nuolaidesni ir mažiau linkę kontroliuoti darbuotojo asmeninį gyvenimą.”
//Sakykim. Atmetus tuos gražius lietuviškus pavyzdžius kur nedidelės įmonės savininkas laiko save ponu ir dievu ir leidžia darbuotojus siuntinėti, o jokia korporatyvinė etika ir HR skyrius jo suvaldyti negali nes tokio nėra. Bet sakykim. Be polinkio kontroliuoti asmeninį gyvenimą jie dar linkę versti darbuotoją dirbti viršvalandžius (nes bendras darbuotojų skaičius yra mažesnis ir darbo pasidalinti nėra kam), mažiau mokėti nei didelės įmonės (nes nėra iš ko, plius pelnas tai eina i verslininko kišenę, ne į kažkokios didelės korporacijos – todėl kiekvienas darbuotojui atiduodamas pinigas yra praktiškai nuostolis sau), daugiau mokėti juodais (nes jei darbuotojui dar negaila, tai valstybei gaila garantuotai – ji gi nieko neduoda, tik švaisto), plius – bet kada gali bankrutuoti. Visam šiam sąraše teisė laisvai reikšti savo pažiūras facebooke kažkaip nublanksta.
„Tiesiog pirkimas iš smulkiojo verslininko yra investicija į savo ateitį, pirkimas iš stambiojo – investicija į jo ateitį.”
//Apibendrinant aukščiau – pirkimas iš smulkiojo verslininko yra iš esmės investicija į smulkiojo verslininko ateitį, į savo – not so much.
Ir dar vienas pastebėjimas. Korporacijų įsivyravimas versus smulkus/vidutinis verslas yra logiška pasekmė visų Jūsų išvardintų priežasčių – masto ekonomija, geresnė kokybė, mažesnė kaina, geresnės salygos darbuotojui, saugumas, etc. Jei visuomenei šito reikia ir ji šito nori – turi susitaikyti su tuo kad korporacijos juos valdys ir tai priimti. Dabar vienintelė likus viltis vargšams korporacijų vergams – rinkos ekonomikos principai, t.y. paklausos/pasiūlos pusiausvyros dėsniai. Taip – didelė įmonė gali daryti įtaką kainoms. Bet jei atsiras kita kuri pasiūlys mažiau – pirkėjai eis pas ją. Jei atsiras didelė įmonė – darbdavys, kuris pasiūlys daugiau – darbuotojai eis dirbti į ją. Tai matosi Maximos/Lidl/Lenkijos parduotuvių kovoj, tai matosi tų pačių parduotuvių kovoj dėl pardavėjų, ir pan. Kiek mes bepirktume iš bobucių turguj – politikos kita kryptimi jos nepakeis ir visuomenės nuo korporacijų neatriš. Pagrinde dėl to kad pralaimės konkurencinėj kovoj.
Nepykite, bet tam, kad paneigti Jūsų klaidingus teiginius, man reiktų dar kelių blogų, tad paneigsiu tik vieną – Jūs pats pripažįstate, kad rinką užima stambieji, o tada imate postringauti apie paklausos/pasiūlos dėsnį… Negi rimtai nesudedate A plius B ir nesuprantate, kad šiuolaikinėje visuomenėje tas dėsnis neveikia? Algas moka tie patys, kurie vėliau algų davėjams parduoda prekes. Jie tiesiog paskaičiuoja taip, kad algos gavėjas turėtų atiduoti algą algal 😉 Visas pasiūlos ir paklausos dėsnis. Aš neliepiu niekam kažkur eiti dirbti, nes žinau, kad daug kas nepaklausys (stambiąjam kapitalui pati, beje, nedirbu, kitaip ir to blogo nebūtų), bet jei tas darbuotojas bent jau pirks iš smulkiojo, tai neabejotinai rasis bent jau prielaidos vėl atsigauti smulkiąjam verslui. Nesate durnas, bet žiūrite ne visą paveikslą, o jo fragmentus. Užtat Jums taip sudėtinga suvokti šio teksto prasmę.
Viskas teisingai, bet paveluota maždaug 20 metų. Konkrečiai aprašysiu Šiaulius. Jei esate buvę Šiauliuose tai žinote, kad Šiaulių centro žinomiausiais miesto urbanistinis darinys yra bulvaras Vilniuas gatvėje. Būtent prieš kokius 20 metų, miesto centre Maxima pastatė prekybos centrą ir… centras pradėjo tuštėti, nes žmonės pradėjo eiti ne pas smulkiuosius prekybininkus su specializuotomis maisto prekių parduotuvėmis, o į Maximą. Dar prieš 10 metų buvo pastatytas dar didesnis prekybos centras miesto centre (!) ir bulvaras ištuštėjo. Va taip Lietuvoje yra remiami smulkieji verslininkai… Mes gyvename kažkokioje absurdiškoje valstybėje kur sakoma vienas, o daroma kitkas – imu manyti, kad valdžioje sėdi arba oligofrenai, arba patologiniai kenkėjai.
Sutinku, kad pavėluota, bet geriau vėliau nei niekada. Maxima išžudė smulkiuosius prekeivius visoje Lietuvoje, ne tik Šiauliuose.
Visų pirma, jūs kapstotės pasekmėse, o ne problemos šaknyse. Problema yra dabartinėj santvarkoj arba jos užimamoj daly. Kapitalizmo esmė yra auginti pelną. Tai jei turgaus prekeivis šiandien yra smulkusis verslininkas, tai pvz. po 10-20m bus vidutinis, o po 50-100m bus ta pati korporacija, kurios jūs taip nemėgstat.
Mano nuomone, tiesiog yra per daug nereguliuojamo kapitalizmo. Jei būtų maždaug pusė socializmo, o kita pusė kapitalizmo įsivyrautų pusiausvyra, balansas. Reik pripažinti, kad abi santvarkos turi savų privalumų. Pavyzdinės šalys skandinavijoj.
Klaidos LT buvo padarytos, kai įsileido didžiulius prekybos centrus į miestą, arba dar kvailiau į centrą, kaip jau čia kažkas minėjo Šiaulių pavyzdį. Atsiminkim, kad mūsų šalį „statė” tie, kurie nieko neišmanė, nes jie gimė ir užaugo visiškam socializme, o tų kurie kažką suprato buvo vienetai visoj LT.
Galit klausti manes, tai kaip gi suderint? Imant maisto parduotuvę kaip pavyzdį, reiktų kad parduotuvė priklausytų valstybei (socializmas), o prekes pirktų iš verslininkų (kapitalizmas). Esmė, kad parduotuvė (valstybė) tada turėtų įrankį reguliuoti, todėl ji niekad neleistų atsirasti korporacijoms, nes ji pirktų pvz mėsą mažiausiai iš 10 vietinių ūkininkų. Ir dar reik nepamiršt, dingtų spekuliacijos kainom. Vėl pvz.: Suomijoj yra valstybinės vaistinės. Jos tam, kad reguliuoti kainas, nors turėtų būt laisva rinka ir susitvarkyt savaime, bet praktikoj taip nėra.