Neatrastas lietuviškos virtuvės atradimas – prieskoniai

Mano kulinariniai gebėjimai jau beveik legenda. Ir labiausiai dėl to, kad iš merginos, kuri nemoka iškepti kiaušinienės, per nepilnus metus tapau moterimi, kuri troškina bebrus ir kepa įdarytas putpeles.

Ir tai ne dėl to, kad esu išprotėjusi buržujė.

Tiesiog kokybiškas maistas yra vienas tų malonumų, kurį sau gali leisti beveik kiekvienas. Turintis šiek tiek fantazijos. Žinoma.

Jei neįkandamos egzotiškos atostogos, tai "įkandama" egzotiška vakarienė!
Jei neįkandamos egzotiškos atostogos, tai „įkandama“ egzotiška vakarienė!

Deja, lietuviška virtuvė fantazija nepasižymi. Ir vienas iš akivaizdžių to įrodymų – prieskoniai. Tiksliau, itin kuklus jų naudojimas.

Mano atsargos.
Mano atsargos.

Dauguma mano pažįstamų moterų apsiriboja druska ir pipirais. Na, jei kokia šventė, tai dar įmeta lauro lapą.

Menką prieskonių įtaką lietuviškoje virtuvėje patvirtina net ir įvairūs receptai, kuriuose dažniausiai išsamiai išvardijami visi ingredientai, išskyrus prieskonius. Paprastai parašoma „druska, pipirai“ arba „mėgiami prieskoniai“. Tarsi įdėjus skirtingus prieskonius būtų įmanoma pagaminti tokį pat patiekalą!

Šio recepto autorė nenaudoja net pipirų. Matyt, juos galima pakeisti grietine.
Šio recepto autorė nenaudoja net pipirų. Matyt, juos galima pakeisti grietine.

Aš ilgokai mąsčiau, iš kur ta lietuvių nemeilė prieskoniams ir nusprendžiau, kad… taip, taip, populiariai apkaltinsiu sovietmetį! Kaip žinia, geri prieskoniai auga skirtinguose pasaulio regionuose. Kadangi tuo metu buvo sunku gauti net ir proziškesnių dalykų, tai, matyt, niekas nesirūpino visokiais ten šafranais, ožragėm, kalendromis.

Druska, pipirai, lauro lapai, svogūnai, krapai, česnakai, kmynai – iš esmės viskas. Ir tai naudojama labai „pamatuotai“ – jei česnakas, tai kokia skiltelė. Jei pipirų, tai menkas žiupsnelis. Taupė žmonės visgi.

Tokių šeimininkių dukros gamina pagal mamų pavyzdį – užbarstei šiek tiek druskos, šiek tiek pipirų, česnako užpjaustei ir čia jau daugiau, nei gana!

Nors nenoriu oponuoti šiai populiariai nuomonei, bet pasistengsiu trumpai papasakoti, kodėl prieskonių vartojimas praturtina maistą ir kodėl daugelis su prieskonių naudojimu susijusių mitų neatitinka tikrovės.

Pradėkim nuo to, kad, priešingai populiarioms prastų dietologų kalboms, prieskoniai gerina organizmo metabolizmą, t.y. skatina virškinimą!

Beskonė vištienos filė naudinga laikantis dietos tik dėl to, kad labai gerai "užmuša apetitą".
Beskonė vištienos filė naudinga laikantis dietos nebent dėl to, kad labai gerai „užmuša apetitą“.

Dar daugiau, prieskoniai beveik neturi kalorijų ir bet kokį maistą gali paversti tiesiog dievišku!

Iš esmės prieskonių vartojimas netgi saugo nuo nereikalingų kalorijų – išmokus naudoti kokybiškus žolelinius prieskonius, nebesinori vartoti visokių majonezų, grietinių, aliejų ir kečupų. Aš šių produktų (išskyrus kokybišką aliejų) net nebeperku.

Be to, prieskoniai turi tokią stebuklingą savybę – tą patį maistą gali paversti vis kitokiu.

Na, o jei gyvenime trūksta aistros, tai nemaža dalis prieskonių pasižymi afrodiziakinėmis savybėmis!

Man asmeniškai prieskoniai – tarsi moters kvepalai. Kad ir koks būtų gražus rūbas, bet be jų derinys – neišbaigtas. Nuotraukose žiūrėti galima, tačiau gyvai įspūdžio nėra.

Lygiai tas pats su prieskoniais – paprasčiausią patiekalą galima paversti išskirtiniu. O išskirtinį  – eiliniu. Tam puikiai pasitarnaus populiarioji „Vegeta“.

 

Kiekvienos prastos šeimininkės svajonė!
Kiekvienos prastos šeimininkės svajonė!

Taigi, jei prieskoniai yra toks nuostabus dalykas, tai kodėl daugelis iki šiol jiems neskiria bent kiek didesnio dėmesio?

Ir štai čia prasideda mitai…

Populiariausieji skamba maždaug taip: Aš mėgstu natūralų maistą, nepatinka valgyti aštriai/sūriai, užima daug laiko.

Nei vienas iš šių mitų neturi nieko bendro su realybe, nes kokybiški žoleliniai prieskoniai yra visiškai natūralūs! Iš esmės žolės.

Minėti prieskoniai taip pat nebūna nei aštrūs, nei sūrūs. Aštrumą maistui duoda pipirai, čili paprikėlės ir pan. Tikrai ne kokia ožragė, kuminas ar bazilikas. Dėl sūrumo dar paprasčiau – druska ir soja. Jei prieskoniai savo sudėtyje neturi druskos, tai sūrumo jie tikrai nesuteiks.

O prieskonių, kurių sudėtyje yra druskos, pirkti net ir neverta, nes druska natūraliu pavidalu ženkliai pigesnė, nei mišinyje su prieskoniais.

Dėl laiko… Taip, iš dalies galima sutikti, kad prieskonių derinimas užima šiek tiek laiko, bet… Kas vertesnis laiko už malonumą? Be to, suderinti prieskonius nėra taip jau sudėtinga ir gan greitai viskas vyksta labai natūraliai.

Taigi, kaip pradėti?

Prieskonius reikia jaukintis po truputį. Nebūtina iš karto susipirkti visko. Labai rekomenduočiau pradžiai įsigyti kokybiškų prieskonių mišinių. Man pvz. labai patinka 7 Ievos namai „Bebro uodega“ (tinka praktiškai visai mėsai), „Provansas“ (mėsai, daržovėms, bulvėms, sriuboms), „Panš Masala“ (viskam), „Garam Masala“ (viskam), „Čili“ ir „Azijietiškas“ kariai (mėsai (ypač paukštienai), ryžiams, daržovėms).

Galima pirkti ir kitų firmų prieskonių mišinių. Svarbu žiūrėti, kad sudėtyje nebūtų druskos (arba jos būtų labai mažai), taip pat kad sudėtyje būtų „įdomesnių“ žolelių – tikrai neverta pirkti tokio mišinio, kur dominuoja pipirai, paprika ir svogūnai.  Juk visa tai šiaip ar taip turite savo virtuvėje. Pirkite tai, kas įdomu ir negirdėta!

Naudojant mišinius, verta pradėti eksperimentuoti ir su pavieniais prieskoniais – papildyti atsargas kalendra, baziliku, mairūnu, rozmarinu, krapais, petražolėmis, ožrage, kuminu, cinamonu (nepatikėsite, kokį subtilų skonį cinamonas suteikia mėsai!), vanilės ankštimi (ne vaniliniu cukrumi), muskato žiedais ir pan.

Verta įsigyti ir tų elementarių mišinių, kur dominuoja kmynai, morkos, svogūnai ar paprastos žolelės. Jei sudėtyje nėra druskos, tai jie puikiai dera su daugeliu mėsos ar žuvies patiekalų.

Prieskoniai
Pigūs, bet geri prieskoniai, kurie tinka beveik viskam!

Ir ką vėliau daryti su visa ta gausybe? Tiesiog naudoti. Aš beveik visiems patiekalams naudoju 10 ir daugiau skirtingų prieskonių. Ir ne po kokį mažą žiupsnelį, o po visą didelį žiupsnį!

Kol dar nėra susiformavusios nuojautos, ką kur naudoti – tikslinga skaityti prieskonių etiketes (paprastai ant jų rašoma, kokiems patiekalams labiausiai tinka). Taip pat labai prasminga patyrinėti mišinių sudėtis prekybos centrų lentynose ar specializuotose parduotuvėse. Būtent ši informacija padės suprasti, kaip galima prieskonius derinti ir paskatins įspūdingiems kulinariniams eksperimentams!

Ir dar viena nedidelė paslaptėlė, kaip nevargti marinuojant mėsą – blenderis. Jei mėsos marinavimui be prieskonių naudojate ir soją, medų, kokosų pieną, alyvuogių aliejų, sultis ar pan. ingredientus, tai puikiai tinka visa tai kartu su prieskoniais (įskaitant ir pvz. česnakus, čili pipirus) sumesti į blenderį ir sutrinti, o tada gražiai užpilti ant gaminamos mėsytės…

Taip mėsa įsisavina prieskonius kur kas geriau, be to, nereikia vargti juos skirstant.

Tiesa, dar vienas klaidingas įsitikinimas – kad prieskoniai naudotini tik marinavimui. Iš tiesų jie pagardina taip pat ir košes, salotas, bulves ar bet kuriuos kitus gaminius. Iš esmės nėra tokio produkto, kuriam netiktų kokybiški prieskoniai!

Taigi, drąsos atrandant prieskonių meną!

Nėra papratesnio būdo pasijusti laimingu, nei skani vakarienė.
Nėra papratesnio būdo pasijusti laimingu, nei skani vakarienė.

 

 

 

3 atsakymai į “Neatrastas lietuviškos virtuvės atradimas – prieskoniai”

  1. Prieskonius atradau būtent todėl, kad nemėgstu sūriai, ir dar labiau – aštriai. Šiaip jau svogūnas bene geriausias prieskonis, švelniai pakeptas. Jei ir patiekalas kepamas/verdamas, beveik visada svogūnas. Virtuvėje visa lentyna nukrauta priekonių maišeliais, indeliais su įvairiomis žolėmis, miltukais, sėklytėmis ir t.t. Tą pati produktą gaminant su skirtingais prieskoniais gaunasi visiškai skirtingas maistas.

    1. Seniau iš tiesų labai mėgau svogūnus, deja, mano draugas jų nevalgo 🙂 Pakeičiau svogūnus česnakais ir, jei atvirai, man dar labiau patinka 🙂 Nors šiaip, kai gaminuos tik sau (pvz. salotas), tai dedu svogūno 🙂 Išties naudingas ir beveik visur tinkantis prieskonis. Dar daug svogūno tarkuoju į kugelį (kai svogūnai sutarkuoti (nesimato jų), tai valgo draugas be problemų :)). Ir mėsos marinavimui (ypač šašlykų) labai vertinu sutarkuotus (sublenderiuotus) svogūnus. Labai suminkština ir suteikia puikų skonį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *