(Ne)laimingas valgymas

Kaip moteris, kurios rūbų dydis varijuoja tarp 36 ir 44, periodiškai pasiekiu tą epatą, kai turiu užtraukti vadžias ir… nustoti ėsti.

Kadangi nesu iš tų divų, kurios perkopusios 50 rūbų dydį, vis tiek jaučiasi gražios ir reikalauja jas tokiomis „pripažinti“, kūno higiena yra toks pats svarbus dalykas kaip proto higiena.

Su tuo „pripažinimu“ viskas išties labai paprasta – jei esi nutukusi kaip paršaitė tu visados gali susirasti tokį pat paršaitį, nusipirkti butą pirmame aukšte, didelį automobilį ir vaidinti, kad niekuo nesiskundi.

Nors skųstis – sakau iš patirties – turėsi kuo: Nuovargis, dusimas, problemos judant, gausus prakaitavimas. Kol užlipsi pas draugę į penktą aukštą, tu išprakaituosi kibirą kūno skysčių ir prakeiksi visus Dievus – net tuos, kuriais netiki. O jei netyčia reiks nueiti kokį puskilometriuką pėsčiomis, tai tau teks kviesti greitąją.

Nesveikas kūnas kaip ir nesveikas protas turi savo simptomus ir jų neišvengsi, net jei sugebėsi įsiteigti esanti graži.

Bet šis įrašas labiau ne apie tai, kodėl blogai būti nutukusiu, o kaip… tampama nutukusiu. Nes antrasis tiesiog pirmojo išdava. Kaip alkoholikas teisina savo ligą, kad jam „skanu“ ar „smagu prie kompanijos“, taip nutukėlis teisina savo ligą, kad jam „gražu“.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad priaugu svorio tada, kai patiriu stresą ir mėginu jį „suvalgyti“ arba kai esu tokia užsiėmusi, jog visiškai nebestebiu nei ką, nei kaip dažnai dedu į burną. Nuovargis kaip žinia didina apetitą.

Įdomu tai, kad kai valgai dėl streso arba nuovargio, tai per dieną prisikiši į burną tiek visokio šlamšto, kad nė nebejauti jo skonio – visi sumuštiniai, picos, kebabai ir pan. tampa tiesiog maisto skonio.  Valgai, nes esi taip įpratęs, bet pats valgymas neteikia nei menkiausio malonumo – kitaip nei tada, kai valgai tvarkingai, nustatytu laiku, adekvačiomis porcijomis.  Kai per pietus prisimeni, ką valgei pusryčių ir kai jauti visą skonių gamą.

Nepersiėsti iš tikrųjų ne tik sveikiau, bet ir maloniau, tai kodėl… vis daugiau žmonių turi problemų su antsvoriu?

Kaip jau minėjau, tvarkingas valgymas yra… disciplinuotas valgymas. Tuo tarpu dėl beprotiško gyvenimo tempo vis mažiau žmonių turi laiko disciplinai prie stalo. Dauguma valgo bet ką, bet kur, bet kaip. Pusryčiauja degalinėje, pietų užbėga į prastos reputacijos knaipę, o vakarienei išsikepa kepsnį iš mamos Maximos. Tarp visų valgymų dar pasivaišina saldainiais ir gaiviaisiais gėrimais su nesvietišku cukraus kiekiu. O kai kada – ir Latte su visais sirupais bei kitais pagardais.

Chaotiška dažno miestiečio mityba ypač išryškėja apie 17 val. užsukus į prekybos centrus, kur iš darbų sulėkę žmonės perka greitai pagaminamą šlamštą – pusgaminius. Juos dažniausiai papildo saldieji gėrimai, alus, bulvių traškučiai ir pan. „Atgaiva“ po sunkios darbo dienos. „Atgaiva“, kuri baigsis nutukimu ir „pripažinimo“ ieškojimu.

Pirkti sveiką, nepagamintą maistą ir eksperimentuoti su juo, kurti kažką skanaus, įdomaus, naujo yra kur kas smagiau nei eilinį kartą pasičirškinti majonezuose išmirkytą prekybos centro kepsnį, bet… Taip, tam reikia disciplinos ir laiko. Svarbiausia – laiko.

Skubantis žmogus mieliau rinksis kažką jau pagaminto – žinoma, „pagal kišenę“. Tas „pagaminta“ ir „pagal kišenę“ daugeliu atvejų bus neįtikėtinai prastos kokybės maisto pakaitalas, kuris greitai pavers raumenis į tešlą.

Bet… O kaip gi kitaip, sakysite? Juk keltis šeštą, darbas baigiasi septynioliktą, o po to dar pasiimti vaikus iš mokyklos, apsipirkti, sutvarkyti namus… Kai kas dar ir mokosi papildomai.

Visiškai sutinku – maitintis sveikai yra sunku. Jei esi užimtas dešimt ar daugiau valandų per parą, tas… beveik neįmanoma.

Visgi, net ir čia matyt reikėtų suvokti nesveikos mitybos priežastis. Konstatuoti, kad aštuonių valandų darbo diena yra žalinga sveikatai ir siekti ne… „pripažinimo“ sugadintam gyvenimui, o… gyvenimo kokybės gerinimo.

Dėka kapitalizmo propagandos mes beveik nebeturime aktyvių profsąjungų – visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Procesai daugelyje įmonių optimizuoti tiek, kad darbuotojai atliktų visas užduotis per 3 – 4 val, bet priversti sėdėti 9 val. (su pietų pertrauka). Atsižvelgiant į tai, kad dažnas bent valandą sugaišta, kol nuvyksta į darbą, tai bendra darbo dienos trukmė yra… apie 11 val. „XXI a.“ – kaip mėgsta kartoti „inovatyvus“ jaunimas.

Argi tad galima stebėtis, kad gyvename visuomenėje kuri vis labiau kenčia nuo nutukimo bei su tuo susijusių ligų?

Maitintis sveikai žmogus elementariai… neturi laiko.

O tuomet patogiai apsimetama, kad būti nesveiku norma. Nes tai leidžia toliau pelnytis iš svetimo darbo ir gadinti svetimą sveikatą vardan nuosavo pelno.

Kol nebus esminių pokyčių darbo rinkoje – bent jau darbo laiko organizavime – turėsime susitaikyti su nutukimo bei kitų ligų epidemija.

Bet priešintis tai epidemijai gali tik sveikas žmogus, tad – kad ir kaip būtų sunku – reikia rasti laiko pasigaminti sveiko maisto, pavalgyti nustatytu laiku, o su nuovargiu kovoti… miegant, bet ne valgant.

Taip, galbūt taip bus sunkiau padaryti karjerą, tačiau kokia karjera verta sugadinto gyvenimo?

Hot or… not?

3 atsakymai į “(Ne)laimingas valgymas”

  1. Dėviu 52 dydį. Nereikalauju, kad kiti mane pripažintų gražia. Galvos pelenais nesibarstau ir neatsiprašinėju, kad tokia esu. Kitų nevadinu nei paršaitėmis, nei stirnaitėmis. Gyvenu ir dirbu 5 aukšte, kas dieną be vargo užlipu po mažiausiai 2 kartus. Per dieną nueinu po mažiausiai 6 kilometrus – į darbą ir iš darbo pėstute (ne bėgte). Nekviečiu greitosios ir neprakaituoju devyniais prakaitais. Sutinku, kad esu nutukusi, nemanau, kad tai norma. Stengiuosi, ar nesistengiu atsikratyti antsvorio, niekieno reikalas. Ir nesuprantu, kodėl manote, kad galite kitus dėl to įžeidinėti. Parašyti, kad reikia sveikai maitintis, galima ir be pykčio storiems žmonėms. Būkit sveika.

  2. Taip, nutukusių žmonių daugėja. Ir daugės, nes jau auga nauja karta kuriai pietus valgyti greito maisto restorane – savaime įprastas dalykas. Kas norite galite tuo įsitikinti (kai prasidės mokslo metai žinoma) nuėję į didžiuosius prekybos centrus, na kurie yra nepertoliausiai nuo mokyklų, po 14:00. Bus apstu mokinių.
    Šią savaitę mačiau nutukusį dešimtmetį (pats pasisakė amžių) kuris vis bandė įsibegėjęs įlipti į dviračių rampą ir stebėjosi kaip penkiametis sugeba užbėgti, o jis ne. Norėjau leptelėti kad esi storulis, nutukęs, mažiau valgyti reikia, bet to nepadariau, nes dingtelėjo gal įsižeis. Blogai, žinoma. Geriau jau būtų apsiverkęs kad yra storas, ir namuose būtų pasisakęs kas nutiko, gal tėvai būtų susirūpinę sūnaus sveikaita. Nors tėvai visko gali būti dirba užsienyje, o vaikas pas senelius.

    1. A, ir dar vakar mačiau. Tėvas su sūnum, kuriam kokie 10-12 metų, rinkosi Estrella bulvių čipsus… Abu jau gerokai įmitę. Tėvas, du kartus norėjo čipsų su sūriu: „gal su sūriu“ – vis užsimindavo. Sūnus išsirinko kitokius, didįjį paką… Baisu, kai pagalvoji. Koks pavyzdys! Viliuos kad alaus nepirko ir nėjo sportuoti prieš televizorių. 🙂 Sportu nesidomiu, nežinau ar vyksta kokie krepšinio ar futbolo čempionatai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *