Nelaimingumo anatomija: Ko jie visi liūdi?

„Aš nematau tavęs pasiduodančios,” – pasakė draugė ir aš apstulbusi atkirtau: „O kaip tu tą pasidavimą įsivaizduoji?! Nusišauti?!”.

Tik šiandien supratau, kad nesusikalbėjome. Nes taip, aš iš tikrųjų nepasiduodu. Tik ne visai ta prasme, apie kurią galbūt pagalvojote – kaip apie atkaklų tikslo siekimą. Išties niekados nesiliauju tikėti gyvenimo prasme ir tuo, kad gali būti geriau. Netgi kad bus geriau. 

Viskas man manyje vertinga – protas, kūnas, kvapas ir net apgamėlis kiekvienas. Poelgiai visi – sėkmės ir nesėkmės, džiaugsmai ir nusivylimai. Vertingos netgi didžiausios klaidos, nes dabar aš jau suvokiu, kad tai buvo klaidos – kaip patobulėjau!

Pastebiu, kad net turėdama itin rimtų sunkumų esu santykinai laimingesnė nei kai kurie, regis, kur kas sėkmingesni žmonės. Niekad nepamiršiu tos dienos, kai viena artima draugė prisipažino galvojusi apie savižudybę. Jauna, graži, protinga, padariusi rimtą karjerą ir su nuosavu butu Vilniuje – netgi be paskolos. Nesupratau, kaip ji galėjo apie tai galvoti, tačiau neabejojau, kad jai reikia psichiatro. Psichiatras neabejojo, kad jai reikia vaistų.

Tokių istorijų vis daugėja ir daugėja – dažnai bendrauju su žmonėmis, kurie objektyviai neturi didelių problemų, netgi priešingai – padarę neblogas karjeras, gauna stabilias pajamas, gerai atrodo, tačiau geria antidepresantus ir skundžiasi gyvenimu. Jaučiasi nelaimingi be priežasties, o gal su priežastimi, kurios patys nežino.

Ilgą laiką maniau, kad tai dėl aštraus konkurencijos jausmo, iš to kylančios vienatvės bei nepasitikėjimo savimi ir, žinoma, pervargimo. Nes juk diena tokia trumpa, o darbų – tiek daug.

Šiandien ėmiau galvoti, kad… klydau. Arba, tiksliau, buvau ne visai teisi. Tai – tik viena medalio pusė.

Noras gyventi gerai (ar bent jau ne blogiau už artimiausius pažįstamus) ir konkurencija darbe, pasimatymuose, netgi giminių susitikimuose – juk mes kaip kokie sportiniai žirgai – ištisai bandom pralenkti kitus – išsekina psichiką. Tačiau tikrasis klausimas – kodėl mes taip elgiamės?

Juk tarsi niekad niekas garsiai nepasako „tu turi nuolatos su visais ir dėl visko konkuruoti, netgi dėl dalykų, kurių tau visai nereikia„? Bet ar… tikrai nepasako? Žinoma, vargu, ar kažkas girdėjo šią frazę taip atvirai, tačiau iš esmės dauguma kažką panašaus girdi nuo pat ankstyvos vaikystės – kai jį lygina su kitais, bara, prikišant kito privalumus („kodėl gavai tik 7? Astutė gavo 10!”) ir daugybėje kitų situacijų, kur – o absurde – patys artimiausi žmonės – tėvai, seneliai, o vėliau dažnai ir partneriai, draugai – sako, kad jie yra nevertingi, nes kažkam kitam pavyko geriau. Ne, aš netvirtinu, kad negalima kritikuoti, lyginti ar pagirti kito žmogaus apskritai. Aš tik stebiuosi, kad net patys artimiausieji dažniausiai matuoja pagal patį kvailiausią matą – kitų gyvenimą. Jie gali nepastebėti (ir nepagirti!), kad vaikas puikiai mokosi matematiką, bet ištisai zyzti ausis, kad pasitemptų mokantis lietuvių kalbą. Ir dažniausiai tai bus aiškinama ne tuo, kad tai bus naudinga pačiam vaikui, o tuo, kad kitų pažymiai geresni arba kad gėda prieš mokytoją, ar dar kažkaip panašiai.

Bendras be priežasties nelaimingųjų bruožas – reiklūs, perdėtai daug reikalavę tėvai, vėliau – panašūs partneriai ir draugai. Asmeninės vertės nėra, nes ji matuojama tik kitų gyvenimais, kurie – o paradokse – dar ir gražesni iš šono. Nugalėti iliuzijos neįmanoma. Tačiau antidepresantai gali padėti išgyventi dieną – nenusižudant.

„Kaip tu laikaisi?” – klausiu pažįstamo, o jis atsako: „Kai iš vakaro išgeriu raminamųjų, kita diena būna pakenčiama”. Jaunas, gana sveikas, gana daug pasiekęs vyras.

Eilinis nelaimingasis, kuriam greičiausiai nuo mažens kalė, kad jis turi būti geresniu už kitus, nors tai objektyviai neįmanoma. Vieni gabūs matematikai, kiti – lietuvių kalbai, o treti – menams. Vieni turi gerą uoslę prekybai ar kitai turtus nešančiai veiklai, o kiti gali skaityti fantastiškas, nors ne itin gerai apmokamas, paskaitas. Ar galima palyginti, kurio iš šių žmonių gyvenimas vertingesnis? Ir kaip tą padaryti? Juk vienas sakys „o, kokį namą Petras pasistatė!”, o kitas prisipažins „buvau fantastiškoje paskaitoje, tiesiog apvertė mano gyvenimą!”.

Mes galime būti vertinti skirtingai. Turtingi ir vargšai, gražūs ir protingi, įdomūs ir kruopštūs, svajotojai ir neturintieji fantazijos. Nereikia būti geriausiu arkliu lenktynėse, užtenka daryti tai, ką moki, ir tikėtis, kad tai duos kažkokią vertę ne tik tau, bet ir aplinkiniams.

O geriausiai nelaimingumą gydo… meilė! Visų pirma meilė sau – kaip žavėjimasis kiekviena savo savybe ir kiekvienu kūno linkiu, tada tokia pat meilė kitam – geriausia kitos lyties asmeniui, kurio kūnas būtų ne ką mažiau įdomus nei savasis. Ir galų gale meilė vaikui – matant jo unikalius privalumus ir žavintis jais.

Štai, ko jie visi liūdi. Jiems visiems trūksta meilės.

Ir jie visi bijo mylėti, nes tam, kad pamesti galvą dėl kito, visų pirma reikia pamesti galvą… dėl savęs.

Mylėkite ir… mylėkitės. Tai – pats tikriausias raktas į laimę.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.