O ateities… ar jau nebus?

Kaip keista gyventi visuomenėje, kurioje visi kalba apie praeitį: Kas smerkia, o kas garbina partizanus, kas pasakoja prisimenantys sovietinę praeitį…

Viešoji erdvė vis labiau primena istorijos vadovėlį, nors ne – labiau ne vadovėlį, o memuarus – šališkus, kartais akivaizdžiai melagingus, sentimentalius ir… reikšmingus tik jų autoriui. O gal net ir jam nereikšmingus.

Tuo tarpu bent jau bandantys kalbėti apie ateitį ne tik nesuprantami, bet ir marginalizuojami.

Regis, kad 2018 – aisias svarbiausia tai, kas nutiko 1944 – aisiais, 1953 – aisiais ar 1991 – aisiais. Tačiau visiškai nesvarbu nei 2018 – ieji, nei 2020 – ieji.

Žmonės augina vaikus, juos krikštija, leidžia į mokslus ir džiaugiasi jų pasiekimais, bet, regis, jiems nė kiek neįdomu, kaip ir iš ko tie vaikai gyvens.

Besidžiaugdami praeities pasiekimais ir gedėdami praeities nuoskaudų, dauguma yra visiškai abejingi šiandienos iššūkiams – vis labiau išsigimstančios ES preferencijoms tapti federacija, besikeičiančioms Europos etninei ir religinei sudėtims, vis mažėjančioms darbo vietoms ir perkamosios galios tirpimui.

Dauguma lyg vaikai džiaugiasi masine robotizacija, laikydami tai „progresu” ir sapa apie ateities žmogų, kuris bus laisvas nuo darbo ir galės „užsiimti kūryba”, tačiau visiškai nekelia klausimo, o iš ko tas ateities žmogus gyvens ir kuo mokės mokesčius?

Lygiai taip pat dauguma užsimerkia prieš tai, kad ES galva šlitiniuoja lyg kaimo alkoholikas ir kad būtent tokie žmonės kasdien priima sprendimus dėl mūsų.

Retą sudomins ir jų vaikų mokymo programos, net jeigu ten vietoj berniukų ir mergaičių liks tik „ono„.

Regis, kad dabartis tapo per daug nepolitkorektiška, o ateitis – per daug miglota, dėl ko dauguma pasirinko kalbėti apie praeitį.

6 atsakymai į “O ateities… ar jau nebus?”

  1. O taip! Man tas jau užkliūva jau keletą metų. Pritariu jums, Lidžita. Mes prarandame ateitį. Tai ne tušti žodžiai. Visos tos kovos dėl praeities lemia kad nebelieka laiko dabarčiai ir tuo labiau ateičiai. Lietuvoje nusirista iki to kad įstatymais reguliuojama kokia turi būti istorijos traktuotė. Tai absurdas, pliuralizmo ir žodžio laisvės žlugdymas ir istorinės tiesos neigimas. Ką gi Lietuva pasirinko tokį kelią ir be jokios abejonės tai nuves į akligatvį – tą liudija pavyzdžiai. Man jau net savotiškai įdomu kuo baigsis tas Lietuvos žlugdymas. Ir viena tema tikrai liūdna: jau yra lietuviškai kalbančių negriukų… Net Naisiuose vienas yra. Nemeluoju. Ir man baisu ir skaudu kas jų lauks, geriau tegul išvažiuotų į anglijas su mamomis lietuvaitėmis…

      1. Gaila. Abiejų gaila. Gaila dar senelių. Baisu ir pagalvoti, kas dėjosi Naisiuose kai iš Anglijos grįžo kažkieno tai kaimynė, bendraklasė, draugė su negriuku ant rankų… Galbūt tai ir paskatino Karbauskį rimtai susirūpinti, kad iš kaimo (kiek jis tai gali) neemigruotų žmonės.

  2. Tai žmonėms ne tik tikri ar išgalvoti istoriniai didvyriai yra svarbu. Jiems daug kas yra svarbu ir svarbiau už jų nuosavą, jų vaikų ar kaimynų gyvenimą. Tam propagandistai ir dirba, kad žmogus mąstytų apie pašalinius, o ne aktualius jam ir jo papuvusiai valstybei dalykus.

    1. Deja, turiu sutikti su kiekvienu žodžiu. Dažnas savo reikalus pamiršęs, artimam rankos neišties, bet kiek energijos išeikvos gindamas ar koliodamas istorinius „didvyrius” bei „priešus”…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *