Orumas kaip ir drąsa yra viena pamatinių žmogaus dorybių, nors apie tai kalbama vis mažiau. Pasaulyje, kuriame”tikslas pateisina priemones”, turėti kažką nekintamo, neatsiejamo, apibrėžiančio asmenybės esmę… nepatogu.
Orumas nėra perkamas ar parduodamas. Juo neapmokėsi sąskaitų ir netgi neįsiteiksi vadovui. Tad kuo svarbi tokia nepraktiška savybė? Iš esmės būtent orumas mėsos gabalą su pasu paverčia struktūra – mąstančia būtybe, turinčia autonominę vertybių sistemą ir subordinuota būtent tai vertybių sistemai. Ne išmaniajam telefonui ar bosui, bet individualiai pasaulėžiūrai.
Orumo nepraradęs žmogus – kaip stipriai įsišaknijęs medis. Kad ir kokios negandos užkluptų, siurbia syvus iš giliausių sluoksnių, auga ir tvirtėja. Tuo tarpu praradęs orumą – kaip nukirsta kalėdinė eglė. Kurį laiką gali žibėti, bet iš esmės nyksta ir byra. Jį lengvai galima perkelti į kitą vietą ar tiesiog išmesti. Jis neturi atramos iš savęs, tik tai, ką laikinai gavęs iš kitų.
Palieptas toks žmogus dėsis antsnukį arba klaupsis ant kelių; o jei reikės – ir abu kartu.
Praradusiųjų orumą gražūs kostiumai kaip dekoracijos – lygiai tokios kokiomis puošiamos džiūvančios eglės.
*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę.
Labai jau neonaujoviškai politkorektiškas atrodo tas šiuolaikinis orumas.
Panašu, jog jis irgi eina tarpkojo metamarfoziu keliu.
Ar manau, jog kuris nors politikas yra realiai ori asmenybė? Vargu (tos intrigos intrigėlės…).
Ar pats esu orus? Tikrai ne visada ir ne visaip 🙂
Ar konstitucinių dvasių iššaukimas buvo orus? Vargu.
Poros minučių bėgyje tik vieną (viešą) asmenį sau įsivardinau oriu – A. Katkevičius.
Sakyčiau, tame „reikale“ reiktų kapitaliai grįžti prie Klasikos – doros, garbės, atjautos ir pan.
Kaip galima būti oriu „ne visados”? Gal painiojate su išdidumu? Orumas ir išdidumas nėra tapatu. Išdidumas yra skirtas kitiems labiau, orumas – sau. Žmogus arba gerbia save (yra orus), arba ne (nėra orus). Nesugalvoju, kaip tai gali būti epizodiškai…