Pabėgėliai: ką tikro apie juos žinome ir kodėl jų nekenčiame?

Keista, bet tie patys žmonės, kurie labai kritiškai vertina informaciją apie koronavirusą, atitinkamai nekritiškai priima bet ką, kas rašoma ar rodoma apie pabėgėlius. Mažas, bet svarbus pastebėjimas – publikacijas rengia tie patys žurnalistai.

Mane pažįstantys žino, kad tikrai nesu Rytų kultūros gerbėja ir nesvajoju apie mažąjį Pakistaną Lietuvoje, apskritai, man patinka mūsų pilkakasės lietuvės bei mėlynakiai vaikai, nuosaikus požiūris į gyvenimą ir krikščionybe atmieštas nereligingumas, visgi…

Man sunku patikėti, kad tie žmonės protestuoja ir atsisako maisto vien dėl to, kad turi puikias gyvenimo sąlygas. O ir kas yra tos „puikios“ gyvenimo sąlygos? Palapinės per karščius, kuriuos tuoj pakeis šalčiai, maistas iš termosų ir atimti mobilieji telefonai? Ar tikrai tai nė kiek neprimena… kalėjimo?

Be abejo, išskirtinai radikalūs ims rėkti, kad jie nusikaltėliai, dėl ko jiems taip ir reikia, tačiau tarp tų „nusikaltėlių“ yra nėščių moterų bei mažamečių vaikų. O ir lietuviai išbandę nelegalią migraciją – iki kol Lietuva tapo pilnateise ES nare ir jos piliečiai įgavo teisę gyventi bet kurioje ES valstybėje, daug tautiečių vyko į kitas valstybes nelegaliai: vieni dirbti, kiti vogti.

Ir turbūt tie vadinamieji „vakarų europiečiai“ stebėjo mus su tokiu pat pasibaisėjimu. Net ir dabar, kai Vokietijoje gyvenančios krikštamotės paklausiau apie šulinį, ji ėmė kikenti; lieja daržus vandentiekio vandeniu ir kitaip neįsivaizduoja.

Rasiniai, kultūriniai, religiniai ir ekonominiai skirtumai gąsdina, tačiau ar ta pabėgėlių problema tikrai tokia didelė ir ilgalaikė? Aš manau, kad dauguma jų likti Lietuvoje nori dar mažiau nei lietuviai – juos čia matyti. Ir vienintelė priežastis, kodėl jie dar čia, įkalinimas tose pabėgėlių stovyklose. Kitaip jau būtų pakeliui į Vokietiją ar kitą šalį, kur nereikėtų gyventi palapinėse ir valgyti iš termosų. Ir čia vėlgi logiškai kyla klausimas, ar tai Lukašenkos „hibridinis“ karas, ar Lietuva tampa tam tikru „buferiu“ nuo pabėgėlių pervargusiai Vakarų Europai.

Jokiu būdu neskatinu „refugees welcome“, tačiau labai raginčiau nepamesti žmogiškumo, nekenčiant žmonių tiesiog už tai, kad jie yra kitokie, ir kartu nepamiršti, kad gyvename demokratijos saulėlydžio laikais, kai patys bet kada galime atsidurti už spygliuotų vielų.

Mano asmenine nuomone, pabėgėlių klausimas yra tam tikra „dūmų uždanga“ tokiems klausimams kaip privaloma vakcinacija, pilietinių teisių varžymas ir galų gale ekonomikos žlugdymas. Nors pabėgėlių tema verta dėmesio, bet abejočiau, ar tiek daug, kiek jo skiriama.

Žmonės, agresyviai saugantys kitus narvuose, linkę nepastebėti aplink juos tveriamų narvų.

*Jei Jums patiko šis tekstas, paremkite jo autorę per Patreon arba PayPal.

Vienas atsakymas į “Pabėgėliai: ką tikro apie juos žinome ir kodėl jų nekenčiame?”

  1. Tobulai tiksliai pasakyta… „Pabėgėlių klausimas yra tam tikra DŪMŲ UŽDANGA tokiems klausimams kaip privaloma vakcinacija, pilietinių teisių varžymas ir ekonomikos žlugdymas. Nors pabėgėlių tema verta dėmesio, bet abejočiau, ar tiek daug, kiek jo skiriama. Žmonės, agresyviai saugantys kitus narvuose, linkę nepastebėti aplink juos tveriamų narvų.“
    100% mano mintys, tik išreikštos taip idealiai taikliai, kaip aš nesugebėčiau. Apskritai visi Lidzitos tinklaraščio straipsniai yra atgaiva sielai ir viltis, kad dar ne viskas užtvindyta nemąstančių chunveibinų minios.
    Tokia teisininkė turėtų būti kaip minimum Teisingumo ministre. Tik bijau, kad niekada nebus… Nes marionečių valdžiai nereikalingi savarankiškai mąstantys, garbingi ir teisingi žmonės. Teisingumas ir drąsa – tai didžiausia grėsmė melo kloakoje paskendusiai valstybei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *