Pagalbos stokojančio žmogaus koncepcija

Ar Jūs pastebite, kad viešojoje erdvėje vis dažniau kalbama apie… pagalbą? Pagalbą šeimoms, pagalbą moterims, pagalbą homoseksualams, pagalbą mažiau uždirbantiems, pagalbą vienišoms mamoms, pagalbą vienišiems tėčiams, pagalbą vaikams, pagalbą pensininkams, pagalbą ligoniams, pagalbą sveikiems… Pagalbą, pagalbą, pagalbą. 

Kažkokia pagalbos stokojančios visuomenės koncepcija, kurią dauguma priima dar ir kaip teigiamai – juk toks gražus žodis „pagalba„!

Ar tikrai?

Iš tiesų daugumai žmonių vienu ar kitu gyvenimo periodu išties prisireikia pagalbos ir tame nieko gėdingo ar smerktino nėra, tačiau ar normalu, kai…. dauguma visuomenės ima gyventi nuolatiniu pagalbos poreikiu? Ir ką tai išties apie tą visuomenę sako?

Patinka mums tai ar ne, bet pagalbos poreikis reiškia tai, kad žmogus yra silpnas. Ir jei žmogus silpnas nuolatos, ar galima tai vertinti teigiamai?

Suprantu, kad atsakymas kelia tikrų tikriausią disonansą, nes juk… Mes visi girdėjome apie Vakarų valstybes, kuriose teka pieno upės ir kuriose valstybės pagalba nuo lopšio iki kapo tapusi beveik neišvengiamybe. Natūralu ir tai, kad tose valstybėse esantis gerbūvis siejamas būtent su ta pagalba. Nors iš tiesų tų valstybių gerbūvis sukurtas dar gerokai iki pagalbos stokojančio žmogaus koncepcijos įtvirtinimo, o pagalbos amžinai stokojantys piliečiai dažnu atveju nebegalėtų atsakyti nei kokia jų kaimyno lytis, nei kur jie gyvena – Vokietijoje ar Čade. Tokia ta silpno žmogaus dalia – pasiduoti, susitaikyti, priimti ir – gink Die – nebandyti kažko pakeisti. Ką gali keisti tas, kuris net už save nesugeba būti atsakingu?

Ir jei nuolatinės pagalbos stokojantis žmogus – sveikas, darbingas baltasis – dar gali kažkaip verstis taikos sąlygomis, tai kare jo laukia visiška pražūtis, nes silpnieji sušaudomi pirmiausiai.

Deja, tas aspektas, kad pasaulyje daug pagalbos nestokojančių, t.y. sveikų ir darbingų, sugebančių pasirūpinti savimi bei savo palikuonimis kitų rasių atstovų, apsnūdusios ar tikriau kietai užmigusios civilizacijos lopšyje pamirštamas.

Kita vertus, nereikia net karo – kokius pokyčius gali lemti tas, kuris lyg mažas vaikas nuo mamos priklausomas nuo valstybės – kad ji jam kažką duotų, kažkuo padėtų, pagelbėtų? Jokių – toks žmogus gali lemti tiek pat kiek kūdikis, žindantis motinos krūtį.

Dėl to silpnų (pagalbos stokojančių) žmonių visuomenė yra patogi… valdyti. Ji – klusni, nuspėjama, nepasitikinti savo gebėjimais ir įsikabinusi gelbėtojo – valstybinio aparato.

Kartais manau, kad galutinai sunaikinti net ir tą demokratijos imitaciją, kuri dar likusi, užtektų išties gana paprasto projekto, tam tikra apimtimi jau įgyvendinamo Kinijoje, t.y. įdiegti visuotinio stebėjimo įrenginius ir „skatinti“ bei „drausminti“ tam tikromis privilegijomis arba bausmėmis. Jau minėtoje Kinijoje asmuo, priklausomai nuo jo charakteristikos, gali gauti pirmenybę įsigyti lėktuvo ar traukinio bilietus, rezervuoti viešbučius ir pan. Esant tam tikrai neigiamai charakteristikai teisė užsisakyti skrydžių bilietą gali būti ir visai atimta.

Nors kol kas tame „projekte“ dalyvauja gana maža dalis Kinijos piliečių, tačiau tikėtinai apimtys plėsis. Galų gale, kas gi trukdo šią inovatyvią sistemą įgyvendinti ir Europoje? Tai galima padaryti netgi… argumentuojant pagalba: „Mes norime matyti, kokie yra piliečių poreikiai, su kokiomis jie susiduria problemomis ir atitinkamai jiems padėti„, „turėdama informaciją apie visų piliečių problemas, valstybė galės kur kas efektyviau padėti„, „tai padės apsaugoti piliečius nuo nusikalstamumo“ ir pan.

Žodžiai yra lankstūs – tuo pat žodžiu galima apibūdinti visiškai skirtingus dalykus, totalitarinę sekimo sistemą prilyginant… pagalbai. Kaip pagalbai jau prilygintas vaikų atėmimas iš šeimų.

Paradoksas, bet kuo daugiau pagalbos stokojančių žmonių, tuo mažiau galimybių ką nors nuspręsti. Kaip rašė vienam be galo geram romane apie inovatyvią Indijos sistemą – tas, kuris ištiesęs ranką, visados yra neteisus (citata – ne pažodinė, – aut. past.).

Dėl to vietoj to, kad kurti stiprių, savarankiškų, gebančių be pašalinių pagalbos tvarkytis savo gyvenimus žmonių visuomenę, kuriama silpna, nuolat kažko stokojanti visuomenė. Ir daugeliu atvejų tai daroma visiškai… dirbtinai. Tarkim, mokesčiai išdidinami tiek, kad vienas dirbantysis nebegali išlaikyti šeimos, tačiau kartu valstybė įpareigoja… nepalikti vaikų vienų. Tokiu būdu susidaro absurdiška situacija, kai vienam iš tėvų nedirbant neįmanoma pragyventi, tačiau dirbant… neįmanoma auginti vaikų. Be pagalbos, žinoma.

Dar ironiškiau, kai suvoki, kad toji „pagalba“ apmokama tais pačiais mokesčių mokėtojų pinigais, dėl kurių tiems žmonėms ir reikia pagalbos.

Visiškai parazitinis modelis – valstybė sudaro tokias sąlygas, kad gyvenimas be pagalbos iš esmės neįmanomas, tačiau už tą „pagalbą“ pats ir susimoki – vienašališkai nustatytą, monopolinę kainą.

Ir to pasekoje mes pagaliau turime biurokratus, kurie uždirba… daugiau nei dirbantieji privačiame sektoriuje. Ši tendencija išlieka ir netgi ryškėja – nekalbant apie visokius klerkiukus ES institucijose, paskutiniu metu apsimoka būti klerkiuku net ir Lietuvoje.

Tad… ar pagalbos stokojančio žmogaus koncepcija yra naudinga?

Taip. Nedidelei daliai žmonių, gyvenančių kitų sąskaita.

O tie, kurių sąskaita ir gyvenama, turėtų pradėti rimtai galvoti, kaip iš silpnų, pagalbos stokojančių žmonių tapti tokiais, kuriems… pagalbos nebereikia. Nes tik toks žmogus yra savo gyvenimo valdovas ir pavyzdys savo vaikams.

5 atsakymai į “Pagalbos stokojančio žmogaus koncepcija”

  1. Viskas teisingai. Auklėjimas ir išprusimas neleidžia net svarstyti apie prašančio (pagalbos, darbo, pareigų ar pan.) vaidmenį, todėl teko emigruot ir gyvent savarankiškai. Tokia, matyt, šio krašto politika.

  2. Kazkodel itariu kad tokiu kuriems pagalbos reikejo, buvo ir anksciau. Tik maziau buvo padedanciu

    1. Kaip ir rašoma tekste, daugumai vienu ar kitu periodu gyvenime prisireikia pagalbos. Problema, kai pagalbos reikia VISĄ GYVENIMĄ. Tekstas – apie tai.

    2. O dėl „mažiau padedančių“ – institucijos tikrai nebuvo taip labai linkusios kištis su savo „pagalba“ (nors vėl – darbo teismai ir pan.). Bet kaimynas pas kaimyną galėjo ir druskos, ir patarimo nueiti. Dabar gi kaimynai bendrauja rašteliais laiptinėse arba belsdami į radiatorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *