Kaip keista jausti tą netikėtą stiprybę lyg upę tekančią mano venomis. Ne dėl to, kad nieko nebebijau. Veikiau dėl to, kad nebebijau, jog bus sunku, skaudės ar nepavyks.
Receptas į laimę, pasirodo, toks paprastas – mažesni reikalavimai aplinkiniams ir didesni sau. Daugiau realizmo ir ne mažesnių svajonių.
Aš vis dar netikiu, kad užtenka panorėti, bet lygiai taip pat žinau, kad nenorint tampa neįmanoma.
Balansas. Visa ko esmė balansas. Tačiau, kol randi tą teisingą pusiausvyrą, normalią norų bei pareigų proporciją, teisingą ribą tarp savęs ir kitų, kartais tenka išverkti kibirą ašarų; o kartais ir kibiro neužtenka.
Mes jau gimstame sugadinti, o toliau tik blogėja – neteisingos tėvų nuostatos ir nepakankama meilė paverčia mus idiotais – aklais savanaudžiais, ieškančiais savo reikšmingumo patvirtinimo iš tokių pat luošių. Lyg elgeta prašytų sušelpti kito elgetos, lyg kekšė maldautų atleidimo kolegės iš viešnamio.
Diena iš dienos nerasdami to, ko ieškome, tampame viskuo nusivylusiais, piktais ir reikliais kitiems, bet per daug atlaidžiais sau žmonėmis. Būtybėmis, kurios trokšta gauti, tačiau bijo duoti. Vis labiau suprantu, kad su gavimu yra kaip su derliumi – kad kažkas išaugtų, turi kažką pasėti. Būti kantrus. Stiprus. Žinoti kryptį.
Silpnieji blaškosi – nebūtinai dėl to, kad blogi; veikiau dėl to, kad neturi atsparumo, o tvirtieji sodina derlių ir, jei pasiseka, sulaukia dienos, kai gali jį nuimti.