Kalbant apie kapitalizmą arba ekonomiką kaip jo dedamąją, dažniausiai vartojami žodžiai „kapitalas”, „darbo jėga”, „žmogiškieji ištekliai’, „pridėtinė vertė”, „pelnas”, „pajamos” ir pan., tačiau niekados neatskleidžiama tikslas – pačios ekonominės sistemos (arba tiesiog ekonomikos) tikslas.
Neabejoju, kad jau dabar jaučiatės kiek sutrikę, nes apie ekonomikos tikslus viešojoje erdvėje nekalbama. Iš esmės pati ekonomika pristatoma kaip tikslas.
Bet ar iš tikrųjų veikla gali būti tikslu? Bet kokia valinga, protinga veikla siekiama kažkokio tikslo, pvz. eidamas žmogus ketina kur nors nueiti, miegodamas tikisi pailsėti, valgydamas – gauti naudingų medžiagų ir pan. Tik vaikas arba beprotis užsiima veikla dėl veiklos, tarkim, jis gali statyti ir griauti smėlio pilis be tikslo jas kaip nors įamžinti ar jomis pasidžiaugti, jis gali vaikščioti ratais, nė nemąstydamas, kodėl taip daro, ir pan.
Tačiau nekalbant apie valios stokojančius subjektus kaip išimtis, protingi žmonės įprastai turi kažkokį tikslą. Be abejo, eilinis dirbantysis gali turėti tik kelis labai elementarius tikslus – pragyventi, nusipirkti. Tačiau, kai kalbame apie korporacijų savininkus, jų tikslai… negali būti tokie primityvūs. Šių asmenų galimybės šviesmečiais aplenkę įprastinio vartojimo normas. Tad… Koks jų tikslas? Neabejoju, kad jie tą tikslą žino. Bet ar jį žino jų darbuotojai bei pirkėjai? Vargu.
Blogiausia, kad darbuotojai ar pirkėjai ne tik nežino, bet net nebando šio tikslo atspėti, užčiuopti, kaip nors prie jo priartėti ir suprasti, prie kokios sistemos kūrimo prisideda – kam skiria savo laiką bei pinigus.
Vienas pažįstamas pasakojo, kad didelės kompanijos sugalvoja kokius nors veiklos „tikslus” kaip darbuotojų motyvacinę priemonę. Įdomiausia, kad, pasak jo, tie tikslai neturi būti realūs ar apskritai kažkaip derantys su kompanijos veikla. Užtenka, jog būtų deklaruojami. Toks tikslas gali būti pvz. „už taiką pasaulyje”. Ir jokio skirtumo, kad ta korporacija prie taikos neprisideda. Darbuotojams esą užtenka, kad yra kažkoks „didis tikslas”, dėl kurio verta sėdėti viršvalandžius ir kuriuo galima didžiuotis. Skamba nelogiškai? Tikrai taip, bet… Juk žmonės dažnai gyvena deklaracijomis, nesugretinamomis su realybe.
Visa ekonomika yra deklaracija be kažkokio aiškaus tikslo. Mums siūloma dirbti, kad pirkti, o pirkti, kad augtų vartojimas. Tačiau niekas nė puse lūpų nekelia klausimo, kaip nesibaigiantis vartojimas dera su deklaruojamomis ekologinėmis problemomis? Kaip itin didelis užimtumas darbe veikia šeimos santykius? Kaip dirbimo-pirkimo koncepcija veikia žmonių psichiką? Ko apskritai siekiama „dirbk-pirk” ekonomikos skatinimu – laimingų žmonių ar… dar didesnio antidepresantų kiekio pardavimo? Ko žmogus turėtų siekti ir kuo didžiuotis? Ar ekonomikos „augimas” (kad ir kaip jį suvokti) turėtų būti… asmeninis kiekvieno tikslas? Ar žmogus gali turėti tikslų, svarbesnių už ekonomikos „augimą” (vėlgi – nesvarbu, kaip jį suvokiant)?
Keliant tokius klausimus, ekonomika, besiremianti koncepcija „dirbk-pirk”, nebeatrodo savaiminė vertybė. Juolab tampa neaišku, koks galutinis tikslas ir kada bus pasiektas „užaugimas” – ar kai visi turės po trijų šimtų kvadratų namą ir naują BMW? Ir kodėl tada žmonių, turinčių tokius namus ar naujus BMW, tik mažėja?
Išties ekonomikos „augimas” labai primena Sizifo darbą – auga, auga ir pyst – krachas. Žmonės lieka be darbų, santaupų – visko, kam daugelį metų skyrė savo pastangas, o tada… vėl augimas – iki naujo kracho.
Kadangi kiekvienoje kartoje būna bent po vieną didesnį krachą, tai išsaugoti sunkiai uždirbtus pinigus palikuonims – sunkiai įvydoma užduotis. Vaikai užauga tokie pat neturtingi kaip jų tėvai jaunystėje ir vėl tas pats ratas – dirbi, dirbi, taupai, taupai – pyst ir nėra.
Taigi, kam reikalinga ekonomika, kuri… daro žmones nelaimingais? Kam reikalinga ekonomika, kuri nesukuria nieko patvaraus?
Ir štai čia radau stulbinantį atsakymą – ekonomika kaip tokia gali būti grįsta naudingumu (naudingumo ekonomika) arba tiesiog… parazitavimu (parazitavimo ekonomika).
Naudingumo ekonomika turėtų pasižymėti tuo, kad ji būtų naudinga, t.y. tokios ekonomikas tikslas nėra „augimas iki kitos krizės”. Be to, ji turėtų būti orientuota į žmogaus gyvenimo kokybės gerinimą, kas reiškia, kad vienas iš tikslų turėtų būti „mažiau darbo – daugiau pinigų”. Esant tokiai ekonominei santvarkai, kiekvienas dirbantysis būtų orientuotas į tai, kad sukurti kažką vertingo, o kiekvienas darbdavys – į tai, kad jo darbuotojai kuo mažiau laiko praleistų darbe ir, nepaisant to, galėtų komfortiškai gyventi.
Mano minima ekonomika negalėtų būti grįsta pertekliumi, veikiau priešingai – naudingumo ekonomikos pagrindinis matas turėtų būti… saikas. Saikingai dirbti ir saikingai ilsėtis. Saikingai pirkti.
Kuo daugiau apie tokią ekonomiką mąstau, tuo ji atrodo logiškesnė – žmonės mažiau dirbtų, jaustų savo veiklos prasmingumą, sumažėtų aplinkos tarša. Ekonomika pagaliau taptų įrankiu, aptarnauti žmones.
Tačiau tokios ekonomikos niekados nėra buvę. Veikiau priešingai, ekonomika visados būdavo ir iki šiol yra orientuota į žmogaus išnaudojimą, begalinę aplinkos taršą ir nuolatinius nuostolius.
Klausite, kodėl?
Nes parazitavimas iš esmės pasireiškia tuo, kad vienas individas minta kitu. Tas, kuriuo mintama, nebūtinai sunaikinamas. Dažnai parazitui yra naudingiau, kad jo „donoras” liktų gyvas. Tačiau parazituojamojo sveikata ar kitokie ištekliai nėra svarbūs.
Nepriklausomai nuo to, kaip vadinama egzistuojanti ekonomikos santvarka – kapitalizmu, socializmu (socialiai atsakinga), feodalizmu ar komunizmu, tuo atveju, jei jos esmė – mažos visuomenės dalies klestėjimas kitos visuomenės dalies sąskaita, tikrasis tokios ekonomikos pavadinimas yra parazitinė.
Supratus šį esminį ekonomikos ypatumą, istoriškai dengiamą visokiausiais vardais, atsakymai į regis neišsprendžiamai sudėtingus klausimus tampa… elementarūs.
Tuomet nebeturėtų likti nuostabos, kodėl, kalbant apie aplinkos taršą ir skatinant pirkti „suyrančius” maišelius, parduodami „nesuyrantys” mobilieji telefonai, kurių tarnavimo laikas… du metai. Kodėl televizoriai ir šaldytuvai veikia tik garantinio aptarnavimo terminu, kodėl baldai, kurie seniau atitarnaudavo kelioms kartoms, dabar sulūžta po keletos metų.
Turėtų nebestebinti ir tai, kad „kylant” pragyvenimo lygiui žmonės dirba vis daugiau valandų ir vis daugiau iš jų net ir dirbdami daugybę valandų gyvena su tėvais arba nuomotuose būstuose.
Taip pat neturėtų likti nuostabos, kodėl prasiskolinimas paverstas pasiturimo gyvenimo simboliu.
Pagrindinis šiuo metu – o ir bet kada anksčiau – egzistavusios ekonomikos tikslas – užtikrinti kokių penkių – dešimties procentų pasaulio gyventojų ekonominius, politinius bei socialinius interesus.
Vadinamasis „kapitalizmas” pranašesnis už prieš tai buvusias santvarkas tuo, kad rado būdą, kaip tai meistriškai pateisinti, tokiu būdu iki minimumo sumažinant galimą likusios visuomenės dalies pasipriešinimą, kurį galėjo sukelti plačiau prieinamas išsilavinimas.
Galėjo, bet nesukėlė.
Aš galvoju, kad priežastis – pats žmogus, jo begalinis godumas, gašlumas, gobšumas. Žmonių visuomenė dar nepasiekė tokio išsivystymo lygio, kad galėtų kurti VISUOTINIO GĖRIO ekonomiką. Dabar ekonomika tarnauja tik saujelei turtigųjų. Kol nepasikeis žmonių mąstymas – jokie pakyčiai neįmanomi.
Tam ir rašoma, kad tas mąstymas keistųsi 🙂 Tegul lėtai 🙂 Tegul nors vieno. Vis pradžia.
Šaunuolė.
Kažkaip nupūčiau dulkes nuo marksizmo klasikų: K. Marksas „Apie ekonomikos kritiką”, F. Engelsas „Anty-Dühring „…
Studijavau santvarkų sandūroje. Jau buvo madinga šaipytis iš to. Pavartęs minėtus kūrinius dabar…Galvoju, gal ne tokie ir neteisūs jie buvo?
…o aukštasis išsilavinimas, dabar tikrai labiau prieinamas nei sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais. Pvz., tada būdavo išleidžiama 100 teisininkų per metus (stacionaro) +-, panašiai tiek pat neakivaizdinio skyriaus, ir taškas. Dabar gi, kaip Maroke ar Tunise, teisininkas, prekiaujantis bananais, yra norma… Graudu…
Aš tik ketinu paskaityti. Tai sunku atsakyti į pirmą komentaro dalį. O dėl antros, tai ne visai teisingai mane supratote. Aš nesu prieš tai, kad kuo daugiau žmonių gautų išsilavinimą. Priešingai. Ir nėra blogai ar gėda, kad žmogus dirba ne pagal profesiją. Aš net sakyčiau, kad universitetas ir neturėtų būti kaip profesinė mokykla – baigei kažką ir „paskyrė”. Norėjo, baigė, gavo žinių, pardavinėja bananus. Jokios tragedijos. Blogiau tai, kad niekas tų bananų pardavinėti nenori, tai… pardavinėja save, savo žinias, moralę. Ir nebūtinai geriems tikslams. Išsilavinimą galima naudoti kaip priemonę keisti pasauliui. Bet kol išsilavinę žmonės tenaudos jį asmeniniam kapitalui kaupti – tol jis šiuo tikslu bus bevertis.
Esmė ta, kad krito to išsilavinimo vertė… Svarbu turėti diplomą ir dėl to galimybes kaip nors „įsitaisyti”, nes be diplomo formaliai, bent jau valdiškame sektoriuje, tai neįmanoma… Ir gražuolės trumpais sijonais… įsitaiso…
Išsilavinimo vertė krito, bet pats išsilavinimas kaip buvo, taip liko nieko vertas. Nes mokoma to, ko nereikia, bet nemokoma to, ko reikia. Kol išsilavinimas netaps ginklu prieš išnaudojimą, tol jis yra ir bus nieko vertas.
Tikras gyvenimas yra namie, o darbas tėra tik priedas prie gyvenimo.
Lidžita,
kokių svarbių dalykų mums reikėtų, kad eiti naudingumo ekonomikos link? (kitokios konstitucijos, kitokių partijų, kitokių bankų su kitokiais pinigais, kitokių mokyklų, …?)
Kokia turėtų būti darbo dienos (darbo savaitės) trukmė naudingumo ekonomikoje vyrams, moterims?
Manau, kad naudingumo ekonomika turi prasidėti… švietimu, o ne prievarta. Kai dauguma žmonių ims nuoširdžiai galvoti apie tokią ekonomiką ir nuoširdžiai bandyti ją kurti, ji atsiras – be partijų, konstitucijų ar kitų dalykų. Žmonės yra galingiausia jėga, dėl to jie ir klaidinami. O dėl konkrečios darbo dienos trukmės… Negaliu pasakyti. Labai gali būti, kad ji būtų skirtinga skirtingiems žmonėms – vieni nori dirbti daugiau, kiti mažiau. Tačiau manau, kad pragyvenimui turėtų užtekti kokių 30 val. per savaitę.
+++ kokių svarbių dalykų mums reikėtų, kad eiti naudingumo ekonomikos link? (kitokios konstitucijos, kitokių partijų, kitokių bankų su kitokiais pinigais, kitokių mokyklų, …?)
Kokia turėtų būti darbo dienos (darbo savaitės) trukmė naudingumo ekonomikoje vyrams, moterims? +++
Labai naiviai žiūrite į situaciją (tą ypač rodo jūsų paskutinis sakinys).
Sakykim, visuomenė yra labai labai labai sudėtinga organinės fizikos sistema. O jūs norite joje (kelių žmonių) valios sprendimais nustatyti darbo dienos trukmę !!!
Deja, Gamtoje antgamtiškų sprendimų nebūna (t.y. jokia fikcija joje neįsitvirtina).
Deja, jei norite sukurti „naudingumo ekonomiką“ tai reiktų grįžti į fizikos pagrindų pagrindus (kuriuose visų visutėlių ekonominių paradigmų vaivorykštė – būtų tik maža smulkmenytė) ir ten užčiuopti pačią pamatinę funkciją, kuri jau leistų (evoliuciškai – organiškas rezultatas pasiektinas per 100 metų) įkrypti norimo pasirinkimo linkme.
Pvz. ką toje „fizikoje“ (t.y. jos pagrindų pagrinduose) ta linkme galima rasti:
Kad „iš nieko“ pradėtų vystytis naudingumo ekonomika reikia tik …įsivesti turto cenzą.
Vaizdžiai: skelti „maximas“ per pusę, jei dar konkurencija nedidelė – skelti per pusę dar kartą ir t.t.
Skelti tai nereiškia nacionalizuoti (pagrinde tą turtą nuosavybės teise paskirstyti tarp atskirų akcininkų, savininkų ir t.t.).
Sakykim, turto cenzas galėtų būti „100 (x) mln. galvai“, tada reiktų žiūrėti kaip jis keistų turto santykį tarp žmonių (sakykim) nuo 5% žmonių valdo 90% viso šalies/žmonijos turto iki 60% žmonių valdo 80% šalies/žmonijos turto ir pan.
…….
Netikiu aš tais skėlimais ir pan., nes juos vykdo žmonės. Jei vykdys tokie pat godūs niekšai kaip dabar, tai rezultatai bus tokie pat apgailėtini kaip paprastai. O dėl nustatymo – jaučiate skirtumą tarp „nustatymo” ir TURĖTŲ UŽTEKTI? Juk nekalbama, kad daugiau dirbti nebūtų galima. Kalbama apie tai, kad tiek darbo valandų normaliai turėtų būti pakankama pragyventi ir kartu negyventi darbe, kas dabar faktiškai vyksta.
svety:
1) tempi ne į tą pusę ir todėl nesusikalbėsim. Nei maksimos nei kitų gopšuolių skaldyti nereikia. Prievartos nereikia nes tai tik laiko gaišimas. Mes užsiimam kūryba, o ne karyba.
2) neteisingai supratai klausimą dėl darbo dienos trukmės. Lidžita p_u_i_k_i_a_i suprato.
1) Tempiu į tą pusė į kurią noriu 🙂
Jūs su Lidžita daugiau kalbate apie „individualią“ veiklą link „naudingumo“ ekonomikos (ir kuri sudarytų apie 0,001% veiksmo nuo bendrinės ekonominės elgsenos esančios dabartinėje praktikoje).
Gi aš kalbu apie hipotetinę fizikinę struktūrą – „naudingumo“ (neparazitinę) ekonomiką 100% apimtyje. Todėl mums ir gaunasi taip, jog žiūrint iš skirtingų atskaitos taškų priešinga pozicija ir atrodo daugiau, nei naivi.
Pvz. iš mano pozicijos žiūrint mano pozicijoje „karybos“ nėra ir būti negali. Yra tik dominuojančios 100% aptariamos ekonominės versijos IMUNINĖ SISTEMA, kurios pagrindų pagrindas ir būtų turto cenzas.
Na, o čia jau ir arkliui yra aišku, jog „parazitinės“ ekonomikos imuninės sistemos pagrindų pagrindas yra „turto cenzo nebuvimas“ :).
Pvz. vienas „maximos“ vienetas į parazitavimo ratą įsuka apie „50 000 kasininkių“, na, o Lidžita kiek piliečių pritrauks į savos pozicijos ratą….
Ir t.t. be galo.
Gi švietimo kontekste lyg ir visada bus prasmingiau (ir naudingiau) gerai aptyrinėti ne tik tą „lapą ant kurio sėdi (naudingumo ekonomikos) vabaliukas“, bet ir tai kaip sudaryta „Saulės ir jos planetų sistema“.
………
Lidžita su bendraminčiais pritrauks į savo ratą „50 000 kasininkių“, kurios nebenorės terliotis su maksimos parazitais bei visus kitus pritrauks.
(pataisyta)
svetį:
1) tempi ne į tą pusę ir todėl nesusikalbėsim. Nei maksimos nei kitų gobšuolių skaldyti nereikia. Prievartos nereikia nes tai tik laiko gaišimas. Mes užsiimam kūryba, o ne karyba.
2) neteisingai supratai klausimą dėl darbo dienos trukmės. Lidžita p_u_i_k_i_a_i suprato.
+++ Lidžita su bendraminčiais pritrauks į savo ratą „50 000 kasininkių“, kurios nebenorės terliotis su maksimos parazitais bei visus kitus pritrauks. +++
Žinoma, gerbtinas yra kiekvienas vabaliukas ir jo pozicija.
Lygiai taip pat gerbtina yra ir techninė, teorinė, abstrakti Pasaulių (ne pasaulio) sandara.
Ir, sakyčiau, būtų visiškai naivu (jei ne visiškai kvaila) bandyti vabaliuką supriešinti su Pasaulių sandaros ypatybėmis.
Taigi, lyginkim, bet nesupriešinkim 🙂
(juk per palyginimus geriau, aiškiau, tiksliau ir t.t. suprantame ir mus supančią aplinką, ir mus kamuojančias problemas).
………
Puiku.
Dauguma žmonių – veikiančių kūrybingų bendraminčių bendruomenė. L. lengva daryti bendruomenės veiklos startą, nes tam pakanka tik trijų (nuostabių) žmonių, kad pradėti kurti jau nuo dabar. Kaip manai Lidžita, ar yra tokie bent trys?
Aš manau, kad tokių kur kas daugiau. Pati esu tokia, turiu nemažai pažįstamų, kurie, manyčiau, irgi tokie. Viešai gal apie tai nekalbama, nes nepopuliaru nūdienoje sakyti, kad tau reikia mažiau. Bet tokių tikrai yra. Problema kita – net ir tokie žmonės dažnai sėdi korporacijų kišenėse, nes… Nemoka kitaip pragyventi. Perka iš tų korporacijų, nes… Kitaip nemadinga. Su norais yra, manau, mažesnė bėda nei su įpročiais ir elgesiu, kuris leidžia korporacijoms klestėti.
Yra sumanymas pradėti įgyvendinti tai, yra įstaiga tokiam tikslui, tik bendraminčių reikia daugiau. Parašyk e paštu arba pasiūlyk kitokį būdą kaip mums tokiems telktis, tartis, visiems kartu veikti ir eiti naudingumo ekonomikos link.
Vartojimo įpročių keitimas 🙂 Rinktis ilgalaikius daiktus, nesivaikyti madų. Taupumas. Kai pamąstai, tai tiesiog tam tikras, šiuo metu nebemadingas gyvenimo būdas.
Manau, kad pagrindinis dalykas yra kiek įmanoma vengti darbo bei pirkimo pas stambiuosius verslininkus 🙂 Nes būtent jie diktuoja esamą ekonominę tvarką 🙂 Taip pat švietimo, žinoma 🙂 Ar dar kas efektyvaus yra tuo klausimu, nežinau 🙂
Gerai. Taip
Kad gyventi oriai, šeimai (su vienu, dviem, trim ir daugiau vaikų) yra reikalinga:
maistas
nauja apranga (nedėvėta)
naujas auto
naujas namas
energija (kuras, elektra)
žemės sklypas.
Gopšuoliams turčiams tai yra sunkiau ar lengviau įgyvendinama. Vyrui bei žmonai su MMA tai – neįmanoma ir taupumo būdu, dabartinėm sąlygom. Nors gamta mums duoda visa tai turėti už dyka (gamta juk pinigų neprašo), bet tai tėra tik neįgyvendinama svajonė, kol kas.
Kaip šeimai su dviem MMA (722e) turėti tai kas reikalingiausia, kad g_y_v_e_n_t_i oriai ir Lietuvoje? Ar turi minčių? Juk naudingumo ekonomikoje tai yra, bemaž, pats svarbiausias dalykas.
Pagarbiai
P. s.
Lietuvoje galėtų gyventi oriai 25 000 000 gyventojų, lyginant su Anglija. Lyginant su Kinija – mažiau : )
Aš tikrai nemanau, kad oriam pragyvenimui būtinai reikia naujos aprangos ar naujo namo 🙂 Nes tai tas pats „pervartojimas” ir „gamtos teršmas”, ką siūlo dabartinė ekonomika 🙂 Ką daryti su senais namais ar rūbais? Griauti, deginti? Ne, aš kaip tik ir sakau, kad SAIKAS yra esminis naudingumo ekonomikos požymis. Saikas apima susilaikymą nuo prabangos vaikymosi. Jei žmogus nori visko naujo ir daug, tai jam kur kas labiau tinka kapitalizmas, nes iš esmės jis tai ir siūlo (nors ne visiems, žinoma). Dar mane erzina tas „orumo” sąvokos pritempimas prie pragyvenimo lygio. Orumas išties nepriklauso nuo to, ar namas senas, ar naujas. Namui, kuriame yra mano butas, jau arti šimtmečio. Nesijaučiu dėl to neori.
Hhhh ?
Juk linas, vilna, kanapės, oda sunešioto aprėdo neteršia gamtos.
Juk mediena 100-ą metų atitarnavusio namo, smėlis molis plytoms, smėlis stiklui neteršia gamtos.
Lietuviškose sodybose bemaž visose buvo linmarkos drabužiams patalynei užuolaidoms pasigaminti. Lietuviai aprėdus gaminosi sau patys be prabangos vaikymosi (ir nereikėjo kapitalisto dėvėtų). Juk tai yra taip nuostabu. Jėga.
Lietuviški mediniai namai (sodybose, gyvenvietėse, miestuose) kelioms kartoms – puiku.
Okupanto sugalvoti daugiabučiai – l. blogai. Juk tai komunisto sugalvoti narveliai vergams. Va čia tai nesuprantama, kaip galima jaustis oriai.
Taip, s_a_i_k_a_s yra esminis naudingumo ekonomikos požymis.
Lidžita,
pirktum naujus marškinėlius už 2 litus (už 58 eurokapeikas), ar ieškotum pirkti kapitalisto panaudotų?
Ar pirktum liemenėlę už 2 litus (už 58 eurokapeikas), ar ieškotum pirkti kapitalistės panaudotos?
Pagarbiai
(pataisymas)
Lietuviai aprėdus gaminomės sau patys …
(papildymas)
Lietuviški mediniai namai (sodybose, gyvenvietėse, miestuose) kelioms kartoms – puiku. Tėvo, senelio, prosenelio statytame mediniame šimtamečiame name, gali gyventi tik viena jų vaiko (anūko, proanūkio) sukurta šeima, o kitų 6-ių (ir daugiau) vaikų (anūkų, proanūkių) sukurtoms šeimoms tenka statyti naują namą žemės sklype, neišvengiamai.
Jūsų galvoje tvyro kažkoks idealizuoto lietuviško kaimo vaizdinys kurio realybėje NEBĖRA. Ir niekada net nebuvo. Aha viską gamindavosi patys… Neįsivaizduoju ką tuomet veikdavo žydai prekeiviai klasikiniame Žemaitės ir kitų klasikų aprašytame kaime? Plastikiniai langai jau kaimo namų languose įstatyti 10-15 metų.
P.S. Beje pats kur tamsta gyvenate? Prosenelio statytoje klasikinėje lietuviškoje troboje su langinėmis ir pjaustiniais aplink langus? Jei ne (ir greičiausiai, kad ne) tokiu atveju esate klasikinis veidmainys.
Prosenelio statytoje klasikinėje lietuviškoje troboje be langinių bet reiktų padaryti.
Pirkčiau rūbą pagal jo kokybę, o ne pagal tai, ar jis naujas, ar ne. Taip ir perku. Dėvėtas gali būti kur kas geresnės kokybės kartais. Na, bet dar rūbai… Tiek to. O namai? NAUJOS STATYBOS namo? 😀 Užsieniuose namai po kelis šimtus metų stovi ir bėdų žmonės nemato, o Jūs siūlote ką – statyti dėžutes 20 – 30 m., kad išmokėjo paskolą ir griaut? Tame, ką Jūs išvardinote, kaip poreikius šeimai, aš nematau saiko tikrai.
(tenka pasikartoti)
* Lietuviški mediniai namai (sodybose, gyvenvietėse, miestuose) kelioms kartoms – puiku. Tėvo, senelio, prosenelio statytame mediniame šimtamečiame name, gali gyventi tik ir tik viena jų vaiko (anūko, proanūkio) sukurta šeima, o kitų 6-ių (ir daugiau) vaikų (anūkų, proanūkių) sukurtoms šeimoms tenka statyti naują namą žemės sklype, n_e_i_š_v_e_n_g_i_a_m_a_i.
1) Šeimos namas kelioms kartoms keliems šimtams metų.
2) Naujas namas ir be paskolų statomas (yra pavyzdžių).
3) Kuklus sąrašas būtiniausių dalykų, kad šeima gyventų oriai:
maistas
nauja apranga (nedėvėta)
naujas auto (ne 2, ne 3)
naujas namas (ne 2, ne 3)
energija (kuras, elektra)
žemės sklypas (ne 2, ne 3).
Tai yra mūsų tikslo pagrindinės detalės, kad išsivaduoti iš okupanto mums primestos vergovinės (baudžiavinės, banditiškos, skriaudikiškos, …) santvarkos.
Ir nerašinėkite nesamonių kaip „okupantų sugalvoti daugiabučiai”. Daugiabučiai buvo dar senovės Romoje, insulomis vadinosi. Viduramžių Jemene buvo, yra išlikusių, jei dar JAV sąjunginkė Saudo Arabija neišgriovė. O šiuolaikiniai daugiabučiai yra 19 amžiaus išradimas, atsiradęs vakarų Europoje kuomet žmonės plūdo į pramonės centrus ir reikėjo juos kažkur tai apgyvendinti. Kadangi omeny turite tarybinio laikotarpio daugiabučius tai turiu priminti, kad juos projektavo ir statė lietuvių architektai. Dėkingas tarybų valdžiai, nes iki to daugelis lietuvių gyveno be patogumų, ir tuos patogumus gavo net už dyką, be paskolos.
Okupanto yra sugalvoti daugiabučiai ir tik, nes ir krikščioniškoji Romos katalikų bažnyčia yra okupacinė. Tai žinodamas gal pagaliau suprasi kodėl „šiuolaikiniai daugiabučiai yra 19 amžiaus išradimas, atsiradęs vakarų Europoje kuomet žmonės (vergai baudžiauninkai) plūdo į pramonės centrus ir reikėjo juos kažkur tai apgyvendinti”.
Pats didžiausias vergas yra tas, kuris net nesupranta esąs vergas.
Tai – tiesa be įžeidimo.
Jūs durnius „jungtinės pajėgos”. Durnius ir neišmanėlis. Kokia okupacinė bažnyčia, jūs gi kliedite. Jogaila ir Vytautas įvedė krikščionybę Lietuvoje. Jūs net nesuvokiate ką reiškia sąvoka okupacija.
Nuostabus tekstas, tamsta Lidžita! Mums primestas tikslas ir yra būtent tie patys: Dirbk-pirk-mirk! Vartok! Trūksta pinigų? Skolinkis! Visuomenė net nepastebėjo kaip tapo vartojimo vergais. Galima ir vulgariau pasakyti, net ne mano sugalvotas terminas – visuomenė tapo shopping and f***** society.
Ką daryti? Mažiau vartoti. Kapitalistų (nebijokime šito žodžio, jis ne Lenino sugalvotas) pykčiui mažiau vartokime.
Ir graudžiausia yra tame kad žmonės įsisukę į šitą vartojimo karusėlę, panašu, kad net nesuvokia kad tampa vis neturtingesni. Gal ir suvokia, bet tikisi stebuklingai praturtėti besinaudodami tos pačios sistemos siūlomomis priemonėmis… Perka loterijas. Šiandien mačiau kaip akivaizdžiai ne pats turtingiausias žmogus (išduoda apranga, šukuosena) užėjo į kazino tikėdamas išlošti… Naivuolis. Turčiai turtingėja, vargšai biednėja.
Prie neturtingėjimo labai prisideda trumpas daiktų tarnavimo laikas. Išmokėjai paskolą ir jau turi naują pirkt. Tiems, kas parduoda, gerai.
Mariau, pagal tave išeina taip:
nedirbk (tingėk), būk alkanas, nuogas, be (auto) žirgo, be namo. Taip reikia suprasti tave?
Jūs supratote ir interpretavote pagal savo sugedimo laipsnį. Vargu ar daugiau ką besuprasite, eikite pasiimti greitąjį kreditą ir dar pasiimkite vartojimo paskolą.
Mariau,
tai paaiškink savo teiginį „Dirbk-pirk-mirk” taip, kaip supranti. Kaip gyventi be šių dalykų?
P. s. Nei greitasis kreditas, nei vartojimo paskola nereikalinga mums.
Pirk, nes reikia ir pirk dėl pirkimo nėra tas pats. Daug kas perka dėl pirkimo. Vartojimo vergais tapę žmonės.
Lidžita puikiai ir atsakė. Yra du pirkimo būdai: kai išties daikti reikia ir kai perkama viena tam kad pirkti, kai siūloma nuolaida ir akcija (vo tipo pigu, reikia griebti) ,nors be to daikto galima puikiai išsiversti.
P.S. Ir nerašykite „mums” jūs ne visi mes, jūs joks „jungtinių lietuviškų pajėgų” atstovas. Antra, jūs nesupratote sarkazmo mano atsakyme apie vartojimo paskolą ir greituosius kreditus. Krūvos žmonių juos ima, tam kad vartotų, jums jo gal ir nereikia kitiems reikia, bet tai žmonės-bėdžiai jie nesuvokia ką daro – bet kuris sąžiningas ekonomistas pasakys imti paskolas kurios negeneruos pajamų yra beprotybė, tai savęs pasmerkimas ir toliau skursti ir/ar dirbti tam kad atiduoti paskolas. Va čia ir yra dirbk-pirk-mirk gyvenimo būdas.
Mariau,
1) Lidžita puikiai apibūdino vartojimo vergus ir be „Dirbk-pirk-mirk” (sarkazmo).
2) pajuoka, pagrįsta kalbančiojo pranašumu prieš tą apie kurį jis kalba arba į kurį jis kreipiasi, nelietuviškai – sarkazmas. Pajuoką naudoja tik bjauraus bendravimo būdo žmogus, nepritampantis bendruomenėje. Pajuoką patyčias naudojantis žmogus gali būti tik atskalūnas vienišius, nesikišantis į bendruomeninę santvarką. Pajuoka net porą išskiria, nekalbant jau apie bendruomenės ardymą. Šalin rankas nuo lietuviškų jungtinių pajėgų.
Mariau, taip ir darau 😉
Dėl jūsų neabejoju 🙂
Lengvai skaitomas ir suprantamas straipsnis apie realybe.
Ačiū 🙂