Pasiūlos – paklausos mitas arba kodėl jūs niekados neturėsite pinigų

Parašius straipsnį apie tai, kodėl verta pirkti pas smulkiuosius, kilo diskusija, kad neva viską sureguliuoja paklausos – pasiūlos dėsnis.

Šiuo dėsniu, kaip ir kitais realybėje neegzstuojančiais liberalizmo „išradimais”, dauguma tiki, bet aš – ne. Ir štai papasakosiu, kodėl netikiu.

Realybėje laisvos pasiūlos nėra. Kiekviena rinka stipriai reglamentuota, joje sudaromos sąlygos veikti tik tam tikrai asmenų grupei. Dažniausiai egzistuoja ir rinkos reguliaciniai mechanizmai – užsipildžius, nebepriimama naujų narių arba net šalinami esami.

Ir, be abejo, tai niekados nedaroma atvirai. Dažniausiai „rinka uždaroma” sugriežtinant patekimo sąlygas (licencijavimai, kvotos ar pan.) arba šalinant esamus dalyvius (nauji standartai, griežtesni reikalavimai ir t.t.).

Tarkim, verslo centrų atėjimą į rinką lydi įvairūs ribojimai kurti biurus ne verslo centruose (tarkim, advokatams numatoma nebeleisti atsidaryti kontorų gyvenamuose namuose, vėliau tokie ribojimai greičiausiai bus taikomi ir kitiems verslo subjektams). Taigi, kaip tai veikia?

Atsidaro verslo centras. Verslo centrui reikia klientų. Tam tikriems asmenims uždraudžiama vykdyti veiklą gyvenamuose namuose ir štai – verslo centras turi klientų. Dažniausiai klientams nė nesuvokiant, kad tas jų pasirinkimas nėra laisvas ir kad dėl to išaugs nuomos verslo centruose kainos, o jie visiškai praras derybines pozicijas.

Kitas pavyzdys – laidojimo firmos. Dauguma jų buvo priverstos užsidaryti, kai pradėta reikalauti turėti palaikų šaldymo įrangą (nors toli gražu ne visais atvejais ji reikalinga, ką ir patvirtina ilgametė veikla iki tol).

Ir tai – vos keli banalūs pavyzdžiai, nors realybėje tokių daugybė.

Nauji reglamentavimai, kaip ar kur vykdyti tam tikrą veiklą, dažniausiai būna orientuoti į tai, kad sumažinti konkurenciją. Ir tas tikslas daugeliu atveju pasiekiamas, rinkos dalyviams nė nepajutus, kaip jie išstumiami ir ateina tie, kuriems atitinkami reikalavimai ir pritaikyti.

Iš esmės tai primena viešųjų pirkimų „gudrybę”, kai sąlygos surašomos taip, kad jas gali atitikti tik vienas tiekėjas. Tik šita „gudrybė” taikoma ne tik viešuosiuose pirkimuose.

Išgirdus apie kokius nors naujus reikalavimus verslui, reikėtų klausti: „Kam tai naudinga?” Ir atsakymas, deja, beveik visados bus: „Ne vartotojui”. Nors formaliai, aišku, bus deklaruojama, kad vartotojai gaus aukštesnės kokybės prekes ar paslaugas, bus labiau apsaugomi jų interesai ir pan. Tiesa, už gerokai didesnę kainą.

Kitas svarbus dalykas, susijęs su pasiūlos – paklausos dėsniu, yra tai, kas… Siūlo ir kas perka.

Vis labiau įsigalint oligopolijoms, pagrindiniai (bent jau būtiniausių prekių) tiekėjai yra darbdaviai, o pirkėjai – jų pačių darbuotojai.

Puikiai žinodami, kokios elektorato pajamos, jie nustato tokias kainas, kiek tas elektoratas gali mokėti arba kitaip – tiesiog paskaičiuoja kainas taip, kad atgautų algą atgal.

Sakysite, nesąmonė, sąmokslo teorija?

Turite teisę taip galvoti, bet aš nesugalvoju, kaip kitaip paaiškinti, kodėl tiek tas, kuris uždirba 300 Eur, tiek tas, kuris uždirba 1500 Eur, dažniausiai turi panašiai. Skiriasi būsto kvadratai, rajonas ar mašinos markė, bet iš esmės nei vienas neturi tiek, kad galėtų nedirbdamas išgyventi bent metus.

Tam, kad užtikrinti žmonių priklausomybę nuo darbdavio, skirtingiems rinkos dalyviams pasiūlomi skirtingi žaislai – uždirbi 1000 Eur – še tau didesnis butas ir nauja mašina, uždirbi 300 Eur – še sovietinė komunalkė ir senas Opelis.

Nors vizualiai šie vartotojai yra labai skirtingi, bet realiai jie turi tą patį – gyvenamąjį būstą ir transporto priemonę. O, praradę pajamas, abu greitai atsidurtų skurde.

Medija mus moko išleisti viską iki paskutinio cento, o verslo magnatai pasirūpina, kad rastume, kur išleisti. Ir tada iš tikrųjų svarbu ne prekės kokybė, o jos asociacija su tam tikru statusu, tam tikru gyvenimo būdu.

Nors visi aplink šaukia, kad gyvenimas tik gerėja, bet dauguma mano pažįstamų įklimpę giliose skolose, jų būstai – mažesni ir prasčiau išplanuoti nei jų tėvų, baldai greitai lūžta, butinė technika sensta akyse, o keliones sau gali leisti tik todėl, kad neturi vaikų.

Žiūrint objektyviai, gyvenimas brangėja, o ne gerėja. Vienam būsto kvadratui uždirbti dauguma turi skirti ne mažiau kaip mėnesį, o naujas automobilis kainuos kelerių metų algas. Elementaraus šaldytuvo kaina siekia minimalias pajamas gaunančiojo mėnesinį darbo užmokestį.

Vien tam, kad įsigyti būstą bei transporto priemonę, žmonės turi skirti labai daug darbo valandų ir pagal visas tendencijas – tų valandų tik daugės.

Kai vartotojas iš esmės perka pas savo darbdavį, t.y. tą, kuris jam moka pinigus ir kuris puikiai žino jo poreikius bei preferencijas, neišvangiamai netenka savo pinigų tam, kad jie grįžtų į jo darbdavio kapitalą.

Tai dar vienas į du sluoksnius susiskirstančios visuomenės rezultatas – auganti socialinė nelygybė. Tas pats darbuotojas, kuriam už namo pastatymą bus sumokėta x suma, vėliau savo darbdaviui už tokio namo įsigijimą turės sumokėti keleriopai daugiau.

Paklausa – pasiūla arba apibendrintai „mainai” gali vykti ten, kur besimainantieji turi ką vienas kitam pasiūlyti, kur jie abu turi kažką vertingo kitai pusei.

Augant nedarbui ir atitinkamai pingant darbo jėgai, darbuotojas neturi ko pasiūlyti. Jis yra lengvai pakeičiamas kitu ir turi priimti tokias taisykles, kaip nustatomos, – sumokėti tiek pinigų, kiek iš jo prašoma. Ir dirbti tiek valandų, kiek reikia, kad uždirbti tuos pinigus.

Stambiųjų žaidėjų dominavimas rinkose neišvengiamai yra išbalansavęs rinkas tiek, kad perkančioji pusė neturi absoliučiai jokių svertų.

Ir vėlgi – vienintelis būdas tuos svertus įgauti – skatinti smulkųjį ar vidutinį verslą, kuris būna priverstas konkuruoti.

Ir kuris dažnai tiksliai nežino, kiek pinigų pirkėjas turi piniginėje.

12 atsakymų į “Pasiūlos – paklausos mitas arba kodėl jūs niekados neturėsite pinigų”

  1. Antraštė – tikras „clickbaitas” (nežinau lietuviško atitikmens). Ir nors yra tiesa, kad turtingiausa visuomenės dalis tik turtingės, kai likusi dalis procentaliai – ne (vienintelis būdas tai pakeist yra nacionalizacija), daug kas parašyta žiūrint labai siaurai.
    Verslo centrai tikrai neverkia dėl mažareikšmių klientų tokių kaip advokatų kontoros, o reikalavimai ir reguliavimai dažnu atveju yra gerai. Aš gerai pamanu 90-tuosius ir laukinius vakarus Lietuvoje, pilna kioskelių, kas antram daugiabutyje pirmam aukšte po parduotuvę, barą ar kirpyklą, reklamos ant kiekvieno kampo, visur šiukšlės, kas trečias suka kokią „varkę” mokesčių nemoka niekas, bet visko iš valdžios nori. Prekybos vietų reglamentavimas padėjo tai išspręst. Daug malonesnė vieta gyventi. Kokia kaina? Na, norint vakare nusipirkt kefyro, tenka paeit toliau iki artimiausio prekybcentrio, na bent jau didesnė tikimybė, kad tas kefyras buvo laikomas higieniškom sąlygom ir PVM tikrai „mušamas į kasą”, o pardavėja atlyginimą gauna ne vokelyje. Na taip, pardavėja greičiausiai netaps milionere, na bent jos vaikai gaus nemokama išsilavinimą, medicininį draudimą, gyvens civilizuotoj aplinkoj, turės galimybę pagal gabumus susirasti darbą arba emigruoti.
    Kas liečia vidutinį ir smulkųjį verslą, tai manau, kad jis ir yra pikžaizdė Lietuvoje, kur tipinis „varguolis” bando „prasimušti” ir tapti „kapitalistu”. Teko dirbti tiek mažose iki 10 darbuotojų tiek didelėse tarptautinėse įmonėse su 100000 darbuotuojų. Iš atlyginimų statistikos (kuri dabar viešai prieinama), tai dvi (40 ir 150 darbuotojų dydžio) jau bankrutavo ir vadovai/sąvininkai buvo nuteisti už „varkes” susijusias su mokesčių vengimu, nuosavų namų ir automobilių nurašymu įmonės sanaudom. Viena 5 darbuotojų įmonė stabiliai moka vidutinį 340EUR atlyginimą savo darbuotojams (suprantama + vokelis), kita 5 darbuotojų įmonė moka 1200EUR vidutinį atlyginimą (nėra vokelių), tuo tarpu kitos įmonės, kuriose dirbau ir kurios yra didelės tarptautinės įmonės moka nuo 1400 iki 2600EUR vidutinį atlyginimą.
    Įvertinant darbo sąlygas, tai daugiau nė už ką nenorėčiau dirbti smulkaus/vidutinio verslo įmonėje ir iki šiol dauguma jų yra pastoviai „skriaudžiamų” „viarslininkų” kontoros, kuriose darbuotojas išnaudojamas iki negaliu, nemokami mokesčiai ir pati įmonės idėja yra „viarslininkui” pakilti iki „kapitalisto”. Vienintelis dalykas ką skatinčiau tai individualų, šeimos, MB verslą, kur pats sąvininkas ir yra darbuotojas, nes kitais 99.9% atvejų mažasis/vidutinis verslas siekia tapti ta „blogąja korporacija”, tik, kadangi jiem iki jos toli tai ir darbuotojus reikia labiau smaugti.

  2. Beje, kas liečia kainas, tai gyvenimas brangsta – faktas, bet tai yra geras požymis (skaudu tai priimt kai turi ribot išlaidas, bet tai tiesa), nes bet kurioje išsivysčiusioje šalyje gyvenimas yra brangus. Pigu tik trečio pasaulio šalyse, bet ar norite lygiuotis į jas? Nemanau. Problemos yra dvi: pirma – norim uždirbti tiek kiek norvegas, bet už viską mokėt Indijos kainom, antra – kainos kyla pirmiau, atlyginimai delsia, o tai skaudu ir sunku. Bet tai yra evoliucijos kaina ir teks ją sumokėt.
    Kas liečia būsto įperkamumą tai pas mus jis nėra labai blogas. Lyginant Dubliną su Vilnium, dubliniečiui reikia dirbti ~5 savaites, kad uždirbti vienam m2 būsto miegamajam rajone, vilniečiui – 8 savaites. Skirtumas yra, bet ne milžiniškas.
    Kas liečia kitas pajamas/išlaidas pamenu 2003m MMA buvo lygi 430Lt, dabar 380EUR, vidutinės algos nežinau, asmeniškai dabar Eurais uždirbu pusantro karto daugiau nei tada Litais. Kainos 2003m: pakenčiamo blokinio seno buto Vilniuje nuoma 600Lt, dabar už 350EUR geresnį išsinuomoti gali, kuras kainavo ~2,4Lt/ltr, dabar 1,2EUR/ltr, butelis alaus ~2Lt, dabar 1EUR, Dulkių siurblys Samsung – 200Lt, dabar tokio lygio Samsung siurblys 80EUR, biudžetinis nešiojamas kompiuteris – 3000Lt, dabar – 500EUR, Šaldytuvas Snaigė kainavo 1000Lt, dabar analogiška Snaigė nesiekia 300EUR.
    Tai dabar paskaičiavus grubiai įperkamumas per pastaruosius 14 metų išaugo gerokai ir labiausiai jis išaugo tiems kas uždirba MMA, nes daugiau uždirbantiems atlyginimai tiek kartų nekilo.

    1. 😀 Seniai tiek nesijuokiau. Nepykit, plačiau rašyti neturiu laiko, bet užskaičiau vien jau „uždirbu pusantro karto daugiau nei litais” ir „labiausiai įperkamumas paaugo gaunantiems MMA”. Mėgstate anekdotų žanrą, matau.

  3. Supinta daug visko, tiek teisybės, tiek nesamonių nors rašant galvota kad samonė. Gyvenimas brangėja, o kada jis pigo? Kada žmonė uždirbdavo mažiau nei prie sovietų? Viskas brangsta bet tuo pačiu ir gerėja visomis prasmėmis: tereikia pasižiūrėti aplinkui, dauguma vaikšto su naujausiais telefonais, kurie kelis kartus viršija straipsnyje aprašyto šaldytuvo pavyzdį, vaikai ir tie brangesnius išmaniuosius turi, žmonės gali sau leisti atostogauti užsienyje kas anksčiau buvo tik svajonė, rinktis sveikatos paslaugas ir tt taip kad gyvenimas tik gerėja. O tai kad švietimo sistema užaugina samdomus darbuotojus, o ne verslą kuriantį žmogų ir kad žmogus gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo čia jau kita tema, nes finansinio raštingumo mokykloje niekas nemoko ir vietoje to kad kurtų pasyvias pajamas žmogus ir toliau pardavinėja savo laiką, ko pasekoje suubuoja sveikata, tada moka didžiulius pinigus už vaistą ir gydymą ir taip pasaka be galo

    1. Papasakokit, iš ko eiliniam dirbančiajam kurti tas „pasyvias pajamas”. Nagi, dalinkitės, genijau. Arba nejuokinkit. „Vaikai su išmaniaisiais vaikšto”. Ot tai rodiklis 😀 O jų tėvai gyvena 40 kv. kartonkėse, už kurias mokės 30 m. Per menkaverčius žaislus sukuriama gero gyvenimo iliuzija, ant kurios tokie kaip Jūs ir pasimauna.

      1. Jei tikrai Lidžitą domina pasyvios pajamos, galim susisiekti ir pasikalbeti. Nieko nepažadu, bet kad sužinosit, kaip jas kurti, tai tikrai taip.

  4. Na, paaiškinti kodėl 300€ ir 1500€ atlyginimus žmonių gyvenimas yra panašus nėra taip ir sudėtinga – mes silpnavaliai žmonės, kurie visada nori daugiau! Nėra čia jokio sąmokslo. Juk pati rašei, kad pastarieji vis dėlto gyvena geriau – erdvesniam name ir važinėja naujesniu automobiliu (mažiau genda).
    Tas noras uždirbti didesnį skaičių pinigų yra klaidingas iš esmės. Gal reiktų sakyt didint perkamąją galią. Juk vakarų europoj su 1500€ nelabai ką ir nuveiksi, nes būsi beveik toks pats ubagas, kaip LT su 300€. Juk jei kirpėja nori 1500€ atlygio, tai jos kirpimas kainuos mažiausiai 10-20€.
    Dėl „skatinimo” smulkiojo verslo nepritariu. Pabandyk pati atsidurti stambiojo vietoje. Juk smulkusis padarys mažesne kaina, nes jis turės kažkokių laikinų privilegijų iš valstybės „skatinimo”. Sveika konkurencija yra gerai, bet tu, kaip naujas verslininkas, turi įnešti kažką naujo ar geresnio ir taip konkuruoti, o ne daryti tą patį, tiesiog atimant kažkieno pyrago dalį. Viskas vyktų atvirkštine eiga negu dabar, dauguma pavirstų į smulkius verslininkus. Teisingai, turtas pasidalintų tolygiau tarp žmonių, bet progresas sustotų, nes nebūtų resursų iš ko kurti.
    Man atrodo, nei dabartinė padėtis, nei tavoji siūloma, nieko gero nežada. Pagrindinė problema yra pačių pinigų egzistavime.

    1. Vakarų Europoje už 1500 Eur laisviausiai gali išgyventi, nes kainos ten nėra iš esmės didesnės nei LT. Vokiečių MMA tiek net nesiekia berods. Tai pirma. Antra, kalba ne apie tai, ar geriau didesnis būstas, ar mažesnis, o kad žmogus vis tiek realiai neturi svertų pats tvarkytis savo ateitį. Dėl smulkiojo galimybės pagaminti pigiau išvis kosmosas 🙂 Pasidomėkit, kas yra nuolatiniai ir kintantys kaštai. O dėl pažangos… Kur ta baisinė pažanga? Kas savaitę po naują kompiuterinį žaidimą? Naują telefoną? Atradimai tokiose srityse kaip medicina praktiškai sustoję. Nieko realiai žmonėms reikšmingo, nieko, kas iš esmės gerintų gyvenimą, neišrandama turbūt nuo XX a. pabaigos. O jau trečdalis XXI a. praėjo. Tai nematau tikrai jokios ypatingos pažangos.

      1. Su medicina tai prašovėte ir skėlėte nepasidomėjusi. Iš tikrųjų nesidomint tikrai gali atrodyti kad nieko nenuveikta, juolab jei jums medicina yra tik vaistų ir vakcinų atradimai tada taip, nieko reikšmingo nenuveikta. Bet išmanizacija, robotika ir kitos aukšto lygio technologijos liečia mediciną ir net labai, jau nekalbu kad jei ankščiau apendicitą pjaudavo „literally” pjaunant pilvą tai dabar pilve gausite 2-3 nedideles skylutes, ir greičiausiai narkozės net negausite, o tik „atjungs” pusę kūno, (apie narkozės žalą nepasakosiu, apie randus kurie lieka senuoju būdu irgi, atsistatymas po operacijos dar vienas naujojo būdo privalumas), ar tai reikšminga ar ne, ar gerina gyvenimą? Jau nekalbu apie dirbtinio intelekto panaudojimą (taip tai jau vyksta) nustatant ligonio ligas kartais net tiksliau nei gydytojas… Kas čia dar, ai o gi bioninės galūnės, kurios suteikia, galimybes vėl vaikščioti, vėl gyventi pilnavertį ar lengvesnį gyvenimą, net lietuvis neseniai ranką tokią gavo, ir jei tokios technologijos ankščiau (nebaisiai ankščiau) buvo tik išrinktiesiems, tai dabar prieinamumo ratas platėja, nes tas lietuvis tikrai nebuvo koks turtuolių sūnelis. Čia tai tikrai nieko reikšmingo ir negerina gyvenimo ir išvis šiaip jau tai nieko ypatingo. Tikrai. Ar bent nutuokiate kokiu greičiu genų inžinerija „atrandama” ir kokios galimybės atsivers? Įtariu, kad nelabai. Nieko reikšmingo. Čia tik aisbergo viršūnė ką išvardinau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *